Viena iš taisyklių, palengvinanti ir supaprastinanti bendravimą su žmonėmis, yra neatsakinėti į klausimus, kurie nebuvo užduoti. Nesunku įsitraukti į pokalbį taip, kad pradedame jausti, jog kalbame ne visai savo noru. Galime jaustis įpareigoti palaikyti pokalbį, nors mums jis tapo nemalonus ar neįdomus. Būna, kad kito žmogaus teiginiai yra daugiau ar mažiau provokuojantys ar manipuliuojantys siekiant gauti kokią nors reakciją iš mūsų, pasiteisinimą, paguodą ir panašiai. Taip galime įsivelti į pokalbius, po kurių mažėja noras bendrauti su žmogumi arba konfliktai kyla lygiose vietose.

Temos, kurios nedomina

Taisyklė yra lygiai tokia, kaip ir parašyta – jeigu tai, ką sako kitas žmogus, nėra klausimas, esate visiškai neįpareigoti į tai ką nors pasakyti. Pavydžiui “Koks gražus oras, man patinka pavasaris” arba “Vakar žiūrėjau kaip mūsų rinktinė pralaimėjo didžiuliu skirtumu, net žiūrėti buvo gėda”. Jeigu tema jums įdomi (pvz. žiūrėjote tas pačias varžybas), kalbatės su geru draugu, su kuriuo norite bendrauti vardan bendravimo, padiskutuoti, pasidalinti įspūdžiais, galite atsakinėti kada norite ir kiek širdis geidžia. Jeigu tema jūsų nedomina arba žinote, kad žmogus yra linkęs užsiplieksti, “užsivesti” kalbėti apie tai daugiau negu norite girdėti, esate laisvi tiesiog nieko nesakyti ar pasakyti bet ką, kas aktualu jums. Pvz. į komentarą apie varžybas galite atsakyti “Gražus oras šiandien, šilta kaip niekada” arba “Vėl kažko stabdžiai mašinoje cypia, reiks važiuoti pas meistrus”. Kitaip tarian bet ką, ką norite pasakyti, o ne tai, kas susiję su kito žmogaus prieš tai išsakytu komentaru, pastebėjimu, nuomone. Jei žmogui bus įdomu, ką jūs apie tai galvojate, jis tikrai paklaus. Tiesa ta, kad žmonėms retai įdomi kitų žmonių nuomonė ir jie dažniau nori pasisakyti, negu išgirsti. Tie, kam iš tikro įdomu, mielai užduoda klausimus.

Su mėgstančiais skųstis

Šita taisyklė gelbėja nuo įsivėlimo į guodėjo ir nuotaikos pakelėjo vaidmenį. Kada žmogus skundžiasi, labai norisi kaip nors jį pralinksminti, padėti, įrodyti, kad ne viskas taip blogai. Dažniausiai tai ne tik neduoda naudos, bet dar ir erzina tą, kuris skundžiasi. Jeigu jums patinka bendrauti su šiuo žmogumi, bet jaučiate, kad persistengiate su bandymais padėti ir praskaidrinti nuotaiką, girdėkite, kas jis sako bet neatsakykite jeigu nebuvo klausimo. Jei nenorite pokalbyje visiškos tylos, galite trumpai paantrinti žmogui, pvz.

– “Kaip šiandien sunku, ir vėl negalėjau išsimiegoti”

– “Taip, turėtų būti sunku”

– “Neskambina man niekas, nesidomi, nesirūpina”

– “Nesmagu kada neskambina”

Mes galime norėti duoti kitam žmogui dėmesio, išklausyti, pabendrauti, bet skundai gali varginti. Jeigu jis ar yra ji senyvas, ligotas žmogus, skundų būna pakankamai. Tokiais atvejais išvargina ne skundai, o tai, kad mes emociškai į juo įsitraukiame ir į pokalbį dedame daugiau pastangų negu norime dėti. Besiskundžiatis žmogus nori skųstis, o ne spręsti savo problemas. Galite pasiūlyti patarimą ar pagalbą vieną kartą. Jei tai padarėte, dabar jau kito žmogaus atsakomybė paklausti ir paprašyti kada pagalbos ar patarimo reikės. Jeigu skundai perauga į puolimus arba yra nemalonūs (pvz. mama nuolat skundžiasi tėvu ir atvirkščiai), galima nustatyti griežtesnes bendravimo taisykles, bet tai būsimuose straipsniuose.

Bendraujant su antra puse

Poroje šita taisyklė gali pagerinti santykius, kadangi duoti neprašytus patarimus ar spręsti problemas kada neprašė mes visi greiti, o partneriui tokie patarimai ir sprendimai retai reikalingi. Kada vyras ar žmona ką nors pasakoja, skundžiasi, svarsto savo problemas ir t.t. – neatsakinėkite į tai, ko jūsų neklausė. Palaikykite brangų sau žmogų duodami suprasti, kad klausote ir girdite, bet nesakykite nieko konkretaus, kol neišgirdote klausimo. Galite pasakyti “Aš turiu idėjų. Ar nori jas išgirsti?” ir gerbti partnerio (ar bet kurio kito žmogaus) “ne”, jeigu jis ar ji girdėti nenori. Tam reikia išmokti priimti kitą žmogų tokiu, koks jis ar ji yra ir nebandyti nieko keisti. Patarimais ir neprašyta pagalba mes norime kaip nors suįtakoti žmogų, kad jis jaustųsi, elgtųsi, mąstytų kitaip, negu dabar ir to pasekoje taptų mums patogesniu.

Neatsakinėdami į neužduotus klausimus galime susidurti akis į akį su savo pačių noru veltis į emocionalius pokalbius tam, kad įrodytumėme savo tiesą, pakeistume kitą žmogų, jo nuomonę, išlietume emocijas. Arba galime pamatyti savo norą įtikti kitam žmogui prisitaikant prie jo temų ir interesų, kalbant apie tai, kas mums neįdomu ar netgi nemalonu. Neatsakinėdami į neužduotus klausimus mes neuždarome bendravimo, leidžiame žmogui kalbėti, ką jisai nori, klausome ir girdime, bet neįsiveliame i pokalbius, kurie nedomina mūsų pačių.

Gyventi taip, kaip nori, skamba kaip graži teorija arba iššaukia atsidūsimą – o, kad būtų taip paprasta. Tikrai nėra taip paprasta gyventi kaip norisi, o tik pradėjus net labai sudėtinga. Mes nuo mažumės buvome mokomi gyventi kaip reikia ir galime būti taip pripratę tą daryti, kad gerai nebežinome, ko iš tikro norime.

Gyvenimas kaip reikia

Daug kur savo gyvenime mes sakome “reikia” ir ne taip daug kur “noriu”. Noriu skamba kaip vaikiški kaprizai, o reikia kaip suaugusio, atsakomybę prisiimančio žmogaus gyvenimas. Problema tame, kad toks gyvenimas padaro mus ne brandžiais suaugusiais žmonėmis, o nusivylusiais gyvenimu, prislėgtais, kovojančiais su depresija arba viskuo nepatenkintais. Daug ką mums “reikėjo” padaryti nuo pat mažumės – reikėjo valgyti kas paduota, reikėjo eiti laiku miegoti, reikėjo gerai mokytis, klausyti mamos ir tėčio, susitvarkyti kambarį ir t.t. Mūsų tėvai buvo nelaimingi ir gyveno kaip reikia, mūsų senelių istorija ne ką gražesnė, o gal netgi didžiuojamės jų savęs aukojimusi dėl šeimos, ateities, aplinkinių. Užaugę mes taip priprantame prie reikia, kad patys nebežinome kaip gyventi. Gyvenimas kaip reikia reiškia gyvenimą pagal kažkieno kito taisykles. Ne mes sugalvojome visus reikia. Mus to išmokė tėvai, mokytojai, tetos ir dėdės, močiutės ir seneliai. Ir retas kuris gerai paaiškino kodėl reikia – reikia ir tiek. “Reikia susitvarkyti kambarį, matai, kokia betvarkė?” O kuo blogai betvarkė? Kam mums tvarka? Norim mes tvarkymosi rezultato? Nei kas klausė nei paaiškino. Taip užaugame kaip papūgos kartodami, dabar jau patys sau, “reikia”, bet turime labai paviršutinišką supratimą, kodėl. Kita vertus paaiškinimų turime daug – reikia pinigų, kad išgyventume, reikia šeimai daryti valgyti, nes kitaip valgys pusfabrikačius, reikia susitvarkyti, nes atvažiuoja svečiai ir t.t. Jei pasižūrėtume giliau, daug reikia veda į bijau – bijau, kad numirsiu iš bado kur po tiltu, bijau, kad vaikai užaugs ligoti, bijau, ką apie mane pagalvos draugai. Taigi gyvename vedami ne meilės, džiaugsmo ir įkvėpimo, bet aptarnaudami savo baimes. Ir viskas prasidėjo nuo reikia susitvarkyti, reikia gerai mokytis ir būti paklusniu, nes bijau, kad mama ir tėtis pyks. Išmokome gyventi vedami baimės, tad nenuostabu, kad gyventi tapo sunku ir nemalonu.

Gyvenimas kaip noriu

Gyvenimas pagal savo norus yra pastatytas ant visai kito pagrindo – įkvėpimo, džiaugsmo, įsiklausymo į save. Pradėti galima nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui pradėti rytą, kada nereikia keltis į darbą, taip, kaip iš tikro norisi – kiek norisi gulėti lovoje, ką norisi vailgyti, ką norisi veikti atsikėlus. Galima pradėti nuo žmonių – su kuo aš iš tikro noriu bendrauti ir ar tai sutampa su tais žmonėmis, su kuriais bendrauju? Puikiai padeda norų sąrašo sudarymas – ko aš iš tikro noriu? Į tokį sąrašą gali įeiti absoliučiai viskas, ko norim šiuo metu – nuo “vakarienei noriu kiaulienos kepsnio” iki “noriu pusę metų pakeliauti po Pietų Ameriką”. Norų sąrašas išlaisvina tai, ką užspaudžiame po galybę reikia ir po paaiškinimais, kodėl tai nėra realu. Yra geras pasakymas – norėti neuždrausi. Nebūtina, kad viskas, ką įrašome į norų sąrašą, būtų įgyvendinta. Kada pradedame rimtai pažiūrėti į savo norus, pamatome, kad labai daug dalykų, kurių norime, nėra tokie jau ir neralūs. Plytelė šokolado pusryčiams nėra neįgyvendinamas dalykas, o kartais tikrai labai norisi. Bet nevalgome, nes nesveika, nes pusryčiai turi būti maistingi, nes propaguojame sveiką gyvenimo būdą nors senai esame pikti ant visų ir visko dėl nuolatinio savęs prievartavimo.

Pasiteisinimai, nepasitenkinimai ir atideliojimai

Gyvendami taip, kap iš tikro norime, negalime būti nelaimingi ir nebėra dėl ko būti nepatenkintais. Todėl galime rasti labai daug pasiteisinimų, kodėl negalime gyventi taip, kaip norime. Mes taip pripratome būti nelaimingais ir nuskriaustais gyvenimo, kad visai nenorime to paleisti. Yra žmonių, kuriems nuolat skųstis ir kuo nors piktintis yra tarsi duona kasdieninė. Jei tokio žmogaus gyvenimas būtų toks, kokio jis nori, neliktų nei kuo skųstis nei dėl ko piktintis, taigi jis padarys viską, ką gali, kad “priežastys” tą daryti niekur nedingtų. Galime pažiūrėti į save ir įsivertinti, ar daug būname nepatenkinti, skundžiamės garsiai ar mintyse, kad blogai ir sunku, kad gyvenimas neteisingas, kad norėčiau, jog būtų kitaip, bet… Arba vis atidėliojame – kada vaikai užaugs, kada uždirbsiu pakankamai, kada namai bus pastatyti, kada surasiu antrą pusę. Nėra jokių realių priežasčių nepradėti gyventi taip, kaip norisi. Yra tik kaina, kurios nesinori mokėti. Pavyzdžiui vyras gerai žino, kad nenori daugiau vaikų, o žmona labai nori dar vieno vaiko. Ji neplanuoja atsisakyti turėti vaiką, poroje kyla įtampa ir daugėja pykčių. Vyras patenka į situaciją, kada jam reikia arba skirtis, kad žmona galėtų susirasti tokį vyrą, kuris nori vaikų arba turėti vaiką, kurio jis nenori. Pasirinkimą vyras turi, bet jis gali nesutikti mokėti kainos už gyvenimą pagal savo norus. Tas pats ir žmonai – jei vyras atsisako turėti dar vieną vaiką, ji gali likti su juo ir atsisakyti savo noro turėti daugiau vaikų arba gali skirtis ir ieškoti vyro, kuris vaikų nori. Žmogus negali išduoti save ir jaustis gerai. Jausmas, kad gyvename per prievartą, suirzimas, nusivylimas ir perdegimas yra kaina, kurią mokame, jeigu nepaisome savo norų.

Gyventi taip, kaip norime, nėra vaikiški kaprizai

Nėra nieko vaikiško ir nebrandaus gyventi taip, kaip norime. Atvirkščiai – tam turime būti gerai apsitvarkę savo psichiką ir turėti pakankamai tvirtą charakterį. Gyvenimas pagal norus nėra užgaidos ar bėgiojimas paskui malonumus. Net plytelė šokolado pusryčiams yra tik pradžia, bet ne gyvenimo būdas, kuris nieko nekainuoja. Jeigu jaunos merginos noras yra tapti operos soliste, į šitą norą įeina daugybė valandų alinančių praktikų. Jeigu vyro noras yra turėti didelę šeimą, jam reikės įdėti pakankamai daug pastangų, kad ją aprūpinti, skirti laiko vaikams, palaikyti gražius santykius su žmona. Net jeigu norime kažko paprasto kaip šuo, į tai įeina vedžiojimas, šėrimas, priežiūra. Visi mūsų norai yra komplektas ir negalime norėti tik pusės – įsigyti katiną ir pykti, kad nėra kur dėti jo tualeto. Gyvendami pagal savo norus visą atsakomybę už save ir savo gyvenimą turime prisiimti sau. Daug lengviau yra gyventi taip, kaip “reikia” ir rasti daugybę “kaltų”, į kuriuos galėtume badyti pirštais ir sakyti, kad tai jis/ji sugriovė man gyvenimą. Tokiu atveju leidžiame sau nematyti, kad mes patys jį ar ją pasirinkome, patys nusprendėme atsisakyti savo norų ir nubėgome paskui baimes ar įprotį jaustis nuskriaustais.

Gyventi pagal savo norus yra kelias į drąsą ir atsakomybės už save prisiėmimą. Taip pat tai kelias į laimingą ir mielą sau gyvenimą. Mūsų norai gali būti chaotiški, galime norėti išbandyti daug skirtingų dalykų, galime pridaryti nesąmonių, klaidų, keistenybių, galime prarasti viską, ką turime ir apversti savo gyvenimą aukštys kojomis, bet visa savo esybe jausime, kodėl tai darome. Jausime, kad už mūsų sprendimų stovime tik mes patys, ne mamos, tėtės, draugai ar giminaičiai. Sava klaida yra nemaloni, bet pati nemaloniausia klaida yra ta, kurią padarome paklausę ko nors kito. Gyvendami taip, kaip norime, kad ir kur mus tai nuvestų, žinosime, kad gyvename savo, o ne primestinį gyvenimą.