1

Dėkingumas praktiškai

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi su dėkingumo praktikavimu ir kaip man tai padėjo išlipti iš gana nemalonių ir žemų emocinių būsenų. Šarūnas yra įrašęs video apie dėkingumą ir ką jis duoda žmogui, pokalbyje su kaučere Aiste Venckevičiūte, kurį galite rasti čia: VIDEO. Aš tuo tarpu aprašysiu savo taikytą metodiką kaip praktikuoti dėkingumą (sulipinta iš įvairių šaltinių ir to, kas buvo svarbu man pačiai).

Kas man trukdė

Prieš pradėdama aprašyti techniką, noriu trumpai papasakoti, su kokiomis kliūtimis aš susidūriau. Pirma kliūtis buvo tai, kad buvau girdėjusi pakankamai daug, jog aš privalau būti dėkinga. Tas “privalau” kėlė automatinį pasipriešinimą – ką, kam ir kodėl aš privalau? Manau ne aš viena prisiklausiau tokių frazių, kad turiu džiaugtis, turiu būti dėkinga ir dar tais dalykais, kuriais aš visiškai nesidžiaugiu arba atvirkščiai – man jie yra netgi nemalonūs. Jeigu augame verčiami būti dėkingais už tai, už ką dėkingais nesame, nebenorime net žiūrėti į dėkingumo pusę.

Antra kliūtis buvo puikybė. Dėkoti už tokias smulkmenas kaip šlepetės ar dantų šepetėlis atrodė nei šis nei tas – kas čia tokio įpatingo, jog už tai dėkoti? Va jei kokia kelionė į kalnus, magnolijos medis pasodinti kieme ir panašiai, tada tikrai būtų už ką padėkoti.

Trečia klūtis buvo pati žema emocinė būsena. Jausdamasi emociškai sunkiai aš daug atkakliau galvojau apie visus blogus ir nemalonius dalykus, negu apie gerus ir malonius. Žema emocinė būsena pritraukia sunkių minčių foną kuris stiprina sunkią emocinę būseną ir jaučiamės vis prasčiau.

Metodika

Tam, kad įveikčiau iki tol aprašytas kliūtis, man reikėjo šiek tiek daugiau aiškumo negu “būk dėkinga už tai, ką turi”. Taigi praktika atrodo taip:

  • Nėra skirtumo, kada taikyti dėkingumą bet rytas, ką dauguma pataria, yra geras pasirinkimas. Taip dieną pradedame ta koja, kuri ves į malonesnę savijautą.
  • Dėkingumui pasirinkti dalykai turi būti:
    • Tokie, už kuriuos mes iš tikro jaučiamės dėkingi. Jokių bandymų prievartauti save ir ieškojimų, už ką turėčiau būti dėkinga (bet greičiausiai nesu ir už tai jaučiuosi kalta, paskui pasimetusi, paskui pikta ir t.t….). Tik tai, už ką galiu būti dėkinga ir nejaučiu jokių šalutinių emocijų, tinka šitai praktikai. Pavyzdžiui man lengva būti dėkingai už karštą dušą. Aš tikrai mėgstu būti po dušu. Bet negaliu būti visu 100 dėkinga už mūsų namie gyvenančius katinus. Mūsų ūkyje ir taip visas zoo sodas, tad namie man norisi ramybės, o katinukus įsitaisėm dar tada, kada gyvenome mieste.
    • Kuo paprastesni ir akivaizdesni. Pavyzdžiui puodelis kavos ar arbatos, mylimas krėslas, šilta anklodė. Tokie dalykai sunkiai pasiduoda interpretaciai ir visokiems taip, bet… Kuo mažiau reikia apie tai galvoti, tuo geriau. Jei nelabai patinka ar nepatinka, nesukam galvos, dedam į šoną ir ieškom to, kas patinka.
    • Neapipinti emocijomis ir prisiminimais. Su prisiminimais ir emocijomis nesunku tapti sentimentaliems arba nukeliauti į mintis. Kadangi dėkingumą mes paprastai praktikuojame tada, kada jaučiamės sunkiau ir norime pagerinti savo būseną, tiek mintys tiek emocijos yra pavojinga vieta. Geri prisiminimai gali nesunkiai nuvesti prie blogų, o nuėję į mintis prarandame ryšį su tuo, kad yra čia ir dabar ir nuklystame nuo praktikos esmės. Pradėję galvoti apie tai, kas buvo prieš du metus greitai užsigalvosime apie problemas darbe – mintys automatiškai krypsta ten, apie ką esame įpratę galvoti. Tuo tarpu dėkingumo praktika veda link realios, dabartinės patirties ir dėkingumo už tai, kas tikra, o ne išgalvota ar prisiminta.
  • Nereikia stengtis ką nors jausti – šilumą, meilę ar pan. Dėkingumas yra labiau iššūkis negatyviai pasaulėžiūrai ir sunkioms mintims negu bandymas išgauti malonią emociją ir ja pasimėgauti. Dėkodami mes tarsi sakome savo negatyvui “taip, girdžiu tave, bet tiesa yra ne vien tik tavo, nes šiuo metu aš guliu šiltoje lovoje ir man tai patinka”. Dėkingumo dovana yra ta, kad mes, užuot skendėje negatyviose mintyse, pradedame perkelti fokusą iš minčių į realybę ir į tai, kas mūsų gyvenime yra teigiamo. Taigi pagalba yra dviguba: nebesisukame savo mintyse ir neigiamą pasaulėžiūrą paslenkame teigiamos link. Todėl labai svarbu kad tai, už ką dėkojame, būtų labai aiškūs, konkretūs ir paprasti dalykai. Neturime gaišti laiko ir energijos išradinėdami naujas gyvenimo filosofijas nes vėl įsivelsime į mintis ir nukeliausime kur nereikia.
  • Dėkojimas už paprastus dalykus yra įpatingas tuo, kad tokių dalykų mes visi turime bent kelis. O gerai apsidairius rasime jų daugybę. Net kada viskas atrodo blogai, yra šis tas, kas daro mūsų gyvenimą patogesniu ir malonesniu. Visų savaime suprantamų dalykų – rytinių kavų, karšto vandens čiaupe, elektros, patogaus čiužinio, šaldytuvo, skalbimo mašinos… – gali ir nebūti. Daugelis šitų dalykų mums nesunkiai prieinami, bet tai nėra priežastis numoti ranka, pakelti norį ir sakyti “ką čia už tokias smulkmenas dėkoti? Va jeigu taip…” O jeigu taip be elektros ir vandens? Būtų visiškai nejuokinga ir nei kelionės nei nauji automobiliai tada per daug nerūpėtų.
  • Po kurio laiko nebereikia nei daug dėmesio nei žodžių “ačiū už…” kuriuos pradžioje norisi ir verta bent jau mintyse pasakyti. Užtenka grįžti iš minčių į dabartį, tapti bent kuriam laikui sąmoningais ir atkreipti dėmesį į tas “smulkmenas”, be kurių mūsų gyvenimas būtų mažiau malonus ir patogus. Smulkmenos tai tik tada, kada jas turime ir mūsų besotis protas reikalauja vis daugiau ir daugiau. O mes, užmerkę akis, sekame tik paskui tai, kas blogai, ne iki galo, trūksta, nepakankamai. Viskas gerai su tuo, kad žinome, ko mes norime dar, bet fokusas tik į “dar” kelia nepasitenkinimą gyvenimu, savęs gailėjimą, irzlumą, jaučiamės aukomis, “nedagavusiais” ir t.t. Šitos “dar” skylės niekada neužkišime, niekada nebus gana jeigu niekada nežiūrime į tai, kas yra mūsų panosėje, bet vis vaikomes kažko, kas suteiktų mums laimę jei tik tą kažką turėtume.

Šitas pratimas mane ištempė net iš lengvų panikos priepolių padėdamas fokusuoti dėmesį į šios akimirkos patirtį, o ne į mintis ir jų keliamą baimę. Labai gerai ne tik į kažką pažiūrėti ir padėkoti, bet dėkoti tada, kada mes geriame mėgstamą gėrimą, sėdime mylimame fotelyje, laistome mums brangius augalus ir t.t. Taip fokusas į čia ir dabar ir į realią patirtį, už kurią mes esame dėkingi, stiprėja, o kartu pakylėja emocinė būsena ir apsivalo minčių fonas. Gero naudojimo 🙂




Gyvenk taip, kaip nori

Gyventi taip, kaip nori, skamba kaip graži teorija arba iššaukia atsidūsimą – o, kad būtų taip paprasta. Tikrai nėra taip paprasta gyventi kaip norisi, o tik pradėjus net labai sudėtinga. Mes nuo mažumės buvome mokomi gyventi kaip reikia ir galime būti taip pripratę tą daryti, kad gerai nebežinome, ko iš tikro norime.

Gyvenimas kaip reikia

Daug kur savo gyvenime mes sakome “reikia” ir ne taip daug kur “noriu”. Noriu skamba kaip vaikiški kaprizai, o reikia kaip suaugusio, atsakomybę prisiimančio žmogaus gyvenimas. Problema tame, kad toks gyvenimas padaro mus ne brandžiais suaugusiais žmonėmis, o nusivylusiais gyvenimu, prislėgtais, kovojančiais su depresija arba viskuo nepatenkintais. Daug ką mums “reikėjo” padaryti nuo pat mažumės – reikėjo valgyti kas paduota, reikėjo eiti laiku miegoti, reikėjo gerai mokytis, klausyti mamos ir tėčio, susitvarkyti kambarį ir t.t. Mūsų tėvai buvo nelaimingi ir gyveno kaip reikia, mūsų senelių istorija ne ką gražesnė, o gal netgi didžiuojamės jų savęs aukojimusi dėl šeimos, ateities, aplinkinių. Užaugę mes taip priprantame prie reikia, kad patys nebežinome kaip gyventi. Gyvenimas kaip reikia reiškia gyvenimą pagal kažkieno kito taisykles. Ne mes sugalvojome visus reikia. Mus to išmokė tėvai, mokytojai, tetos ir dėdės, močiutės ir seneliai. Ir retas kuris gerai paaiškino kodėl reikia – reikia ir tiek. “Reikia susitvarkyti kambarį, matai, kokia betvarkė?” O kuo blogai betvarkė? Kam mums tvarka? Norim mes tvarkymosi rezultato? Nei kas klausė nei paaiškino. Taip užaugame kaip papūgos kartodami, dabar jau patys sau, “reikia”, bet turime labai paviršutinišką supratimą, kodėl. Kita vertus paaiškinimų turime daug – reikia pinigų, kad išgyventume, reikia šeimai daryti valgyti, nes kitaip valgys pusfabrikačius, reikia susitvarkyti, nes atvažiuoja svečiai ir t.t. Jei pasižūrėtume giliau, daug reikia veda į bijau – bijau, kad numirsiu iš bado kur po tiltu, bijau, kad vaikai užaugs ligoti, bijau, ką apie mane pagalvos draugai. Taigi gyvename vedami ne meilės, džiaugsmo ir įkvėpimo, bet aptarnaudami savo baimes. Ir viskas prasidėjo nuo reikia susitvarkyti, reikia gerai mokytis ir būti paklusniu, nes bijau, kad mama ir tėtis pyks. Išmokome gyventi vedami baimės, tad nenuostabu, kad gyventi tapo sunku ir nemalonu.

Gyvenimas kaip noriu

Gyvenimas pagal savo norus yra pastatytas ant visai kito pagrindo – įkvėpimo, džiaugsmo, įsiklausymo į save. Pradėti galima nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui pradėti rytą, kada nereikia keltis į darbą, taip, kaip iš tikro norisi – kiek norisi gulėti lovoje, ką norisi vailgyti, ką norisi veikti atsikėlus. Galima pradėti nuo žmonių – su kuo aš iš tikro noriu bendrauti ir ar tai sutampa su tais žmonėmis, su kuriais bendrauju? Puikiai padeda norų sąrašo sudarymas – ko aš iš tikro noriu? Į tokį sąrašą gali įeiti absoliučiai viskas, ko norim šiuo metu – nuo “vakarienei noriu kiaulienos kepsnio” iki “noriu pusę metų pakeliauti po Pietų Ameriką”. Norų sąrašas išlaisvina tai, ką užspaudžiame po galybę reikia ir po paaiškinimais, kodėl tai nėra realu. Yra geras pasakymas – norėti neuždrausi. Nebūtina, kad viskas, ką įrašome į norų sąrašą, būtų įgyvendinta. Kada pradedame rimtai pažiūrėti į savo norus, pamatome, kad labai daug dalykų, kurių norime, nėra tokie jau ir neralūs. Plytelė šokolado pusryčiams nėra neįgyvendinamas dalykas, o kartais tikrai labai norisi. Bet nevalgome, nes nesveika, nes pusryčiai turi būti maistingi, nes propaguojame sveiką gyvenimo būdą nors senai esame pikti ant visų ir visko dėl nuolatinio savęs prievartavimo.

Pasiteisinimai, nepasitenkinimai ir atideliojimai

Gyvendami taip, kap iš tikro norime, negalime būti nelaimingi ir nebėra dėl ko būti nepatenkintais. Todėl galime rasti labai daug pasiteisinimų, kodėl negalime gyventi taip, kaip norime. Mes taip pripratome būti nelaimingais ir nuskriaustais gyvenimo, kad visai nenorime to paleisti. Yra žmonių, kuriems nuolat skųstis ir kuo nors piktintis yra tarsi duona kasdieninė. Jei tokio žmogaus gyvenimas būtų toks, kokio jis nori, neliktų nei kuo skųstis nei dėl ko piktintis, taigi jis padarys viską, ką gali, kad “priežastys” tą daryti niekur nedingtų. Galime pažiūrėti į save ir įsivertinti, ar daug būname nepatenkinti, skundžiamės garsiai ar mintyse, kad blogai ir sunku, kad gyvenimas neteisingas, kad norėčiau, jog būtų kitaip, bet… Arba vis atidėliojame – kada vaikai užaugs, kada uždirbsiu pakankamai, kada namai bus pastatyti, kada surasiu antrą pusę. Nėra jokių realių priežasčių nepradėti gyventi taip, kaip norisi. Yra tik kaina, kurios nesinori mokėti. Pavyzdžiui vyras gerai žino, kad nenori daugiau vaikų, o žmona labai nori dar vieno vaiko. Ji neplanuoja atsisakyti turėti vaiką, poroje kyla įtampa ir daugėja pykčių. Vyras patenka į situaciją, kada jam reikia arba skirtis, kad žmona galėtų susirasti tokį vyrą, kuris nori vaikų arba turėti vaiką, kurio jis nenori. Pasirinkimą vyras turi, bet jis gali nesutikti mokėti kainos už gyvenimą pagal savo norus. Tas pats ir žmonai – jei vyras atsisako turėti dar vieną vaiką, ji gali likti su juo ir atsisakyti savo noro turėti daugiau vaikų arba gali skirtis ir ieškoti vyro, kuris vaikų nori. Žmogus negali išduoti save ir jaustis gerai. Jausmas, kad gyvename per prievartą, suirzimas, nusivylimas ir perdegimas yra kaina, kurią mokame, jeigu nepaisome savo norų.

Gyventi taip, kaip norime, nėra vaikiški kaprizai

Nėra nieko vaikiško ir nebrandaus gyventi taip, kaip norime. Atvirkščiai – tam turime būti gerai apsitvarkę savo psichiką ir turėti pakankamai tvirtą charakterį. Gyvenimas pagal norus nėra užgaidos ar bėgiojimas paskui malonumus. Net plytelė šokolado pusryčiams yra tik pradžia, bet ne gyvenimo būdas, kuris nieko nekainuoja. Jeigu jaunos merginos noras yra tapti operos soliste, į šitą norą įeina daugybė valandų alinančių praktikų. Jeigu vyro noras yra turėti didelę šeimą, jam reikės įdėti pakankamai daug pastangų, kad ją aprūpinti, skirti laiko vaikams, palaikyti gražius santykius su žmona. Net jeigu norime kažko paprasto kaip šuo, į tai įeina vedžiojimas, šėrimas, priežiūra. Visi mūsų norai yra komplektas ir negalime norėti tik pusės – įsigyti katiną ir pykti, kad nėra kur dėti jo tualeto. Gyvendami pagal savo norus visą atsakomybę už save ir savo gyvenimą turime prisiimti sau. Daug lengviau yra gyventi taip, kaip “reikia” ir rasti daugybę “kaltų”, į kuriuos galėtume badyti pirštais ir sakyti, kad tai jis/ji sugriovė man gyvenimą. Tokiu atveju leidžiame sau nematyti, kad mes patys jį ar ją pasirinkome, patys nusprendėme atsisakyti savo norų ir nubėgome paskui baimes ar įprotį jaustis nuskriaustais.

Gyventi pagal savo norus yra kelias į drąsą ir atsakomybės už save prisiėmimą. Taip pat tai kelias į laimingą ir mielą sau gyvenimą. Mūsų norai gali būti chaotiški, galime norėti išbandyti daug skirtingų dalykų, galime pridaryti nesąmonių, klaidų, keistenybių, galime prarasti viską, ką turime ir apversti savo gyvenimą aukštys kojomis, bet visa savo esybe jausime, kodėl tai darome. Jausime, kad už mūsų sprendimų stovime tik mes patys, ne mamos, tėtės, draugai ar giminaičiai. Sava klaida yra nemaloni, bet pati nemaloniausia klaida yra ta, kurią padarome paklausę ko nors kito. Gyvendami taip, kaip norime, kad ir kur mus tai nuvestų, žinosime, kad gyvename savo, o ne primestinį gyvenimą.