1

Kaip tvarkytis su sunkiomis emocijomis – pratimas

Pyktis, baimė, gėda, kaltė – šios emocijos tikrai nepraskaidrina mūsų gyvenimo ir neretai kiša koją daryti ir gyventi taip, kaip mes norime. Kartais užtenka pakeisti požiūrio tašką ir tai, kas laikė, tarsi “atsileidžia”. O kartais emocinis krūvis yra per didelis ir racionalios, sąmoningos mintys keliauja sau, o jausmai – sau. Kovojame su emocijomis, bandome sau įrodyti, kad yra kitaip ir liekame jausti nuolatinią įtampą, tarsi gyventume vidinio karo lauke. Šitą kovą galima užbaigti kartą ir visiems laikams, tačiau teks susidurti su tuo, nuo ko bėgame – savo jausmais – ir išjausti juos iki galo visu stiprumu.

Emocija – tai kūnu tekanti energija

Emocija yra energija, tekanti mūsų kūnu, kuriai mes duodame vieną arba kitą pavadinimą. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į savo kūną tada, kada jaučiate stipresnę emociją, pamatytumėte, kad kūnas yra pilnas pojūčių. Jeigu skirtumėte laiko ir pabūtumėte su tuo tiesiog stebėdami, tyrinėdami kaip naują, nepažintą reiškinį nevadindami to pykčiu, baime, kalte ir t.t., pamatytumėte, kad tai yra viso labo pojūčiai kūne, tegul ir ne visai malonūs. Įdomiausia yra tai, kad daug šių pojūčių tampa maloniais arba nemaloniais priklausomai nuo interpretacijos. Pavyzdžiui jeigu labai laukiame kažkokio ateities įvykio, jaučiame tam tikrą stresą, įtampą, neramumą nepriklausomai nuo to, ar tikimės gero įvykio ar blogo. Jeigu tikimės gero, pojūčius vertiname kaip malonius, jeigu blogo – kaip nemalonius. Tačiau atmetus visas interpretacijas jie yra visiškai vienodi. Netgi baimė gali būti maloni, jeigu esame adrenalino mylėtojai. Tačiau tas pats adrenalino mylėtojas susiduręs su kažkuo, kas jam kelia baimę ir tuo pačiu nepatinka, vengs jos kaip neigiamo, nemalonaus, netgi gąsdinančio potyrio.

Baimė jausti

Mes esame išmokę vengti ir bijoti savo emocijų. Nuo mažens mūsų emocijos buvo nepatogios suaugusiems ir jie darė viską, kad nuslopintų jų apraiškas (bent jau tas, kurios jiems atrodė perteklinės). Kartu matėme, ką gali padaryti nevaldomos emocijos. Pykčio protrūkis pas suaugusį, tvirtą vyrą yra labai nejuokinga, ypač vaikui. Mokyklose taip pat buvome išmokyti garbinti intelektą ir neigti viską, kas yra žemiau galvos. Gavome didelę dozę įsitikinimų ir programavimo, kad iš emocijų vienos bėdos, jos gali būti pavojingos arba tai tik silpnoms mergaitėms ir isterikėms moterims ir t.t. Tuo tarpu mūsų emocinis pasaulis niekur nedingo, tik buvo pakištas po kilimėliu ir reguliuoja mūsų gyvenimus iš užkulisų. Daug intelektualių žmonių daro sprendimus, kurie, jų įsitikinimu, yra pagrįsti protu, tačiau iš tikro yra pagrįsti neįsisąmonintomis emocijomis. Pavyzdžiui vyras daug dirba, sukuria savo verslą ir už gautus pinigus perka prabangius automobilius, vilas užsienyje ir t.t. Jis tai grindžia tuo, kad gali sau leisti, kad yra firmos vadovas taigi prabanga yra savaime suprantamas atributas ir jis apskritai yra svarbus žmogus, o tokie “golfukais” nevažinėja. Iš tikro visas polėkis dirbti, turėti aukštą statusą ir pirkti brangius dalykus kyla iš dar vaikystėje patirtos bet neįsisąmonintos baimės neįtikti tėvams, būti užgauliotais kieme ir t.t. Visi puikiai žino apie tokį kompensacinį mechanizmą. Apie tai yra pakankamai juokaujama ir netgi traukiama vienas kitą per dantį. Šis mechanizmas kyla iš užspaustų ir neįšgyventų emocinių traumų ir vietoje to, kad gyventume kaip iš tikro norime, net ir sulaukę brandaus amžiaus vis dar įrodinėjame tėvams ir kiemo draugams, kad esame kažko verti.

Pratimas

Šis pratimas yra skirtas nerti giliai į savo emocijas, liautis su jomis kovoti ir leisti energijai tekėti taip, kaip ji teka tol, kol nesusilpnės tiek, kad netrukdys mums gyventi arba neišseks visiškai. Emocijos turi pradžią ir pabaigą. Todėl vieną dieną jaučiamės pakylėti, kitą depresyvūs, vieną akimirką skraidome ant meilės sparnų, o kitą jau abejojame ką iš tikro jaučiame. Šis emocinis nepastovumas gali tarnauti mūsų naudai, jeigu žinome ką daryti ir kaip tvarkytis su tuo, ką jaučiame.

  • Raskite laiko ir vietą, kurioje galėtumėte būti netrukdomi ir patogiai įsitaisyti. Įvaldžius metodiką, ją galima taikyti bet kada ir bet kur iš karto, kada kyla sunkesnės emocijos.
  • Pajuskite tą emociją, kuri pirma iškyla. Jeigu darote šį pratimą, greičiausiai turite pakankamai sunkių emocijų ar jomis apipintų temų. Iškelkite vieną iš jų. Jeigu niekas nekyla, neskubėkite. Pradėjus sąmoningai stebėti procesus savo kūne ir sąmonėje, visi procesai gali sustoti tarsi nieko ir nevyktų – panašiai kaip daliai žmonių apsilankius pas gydytoją staiga susilpnėja skausmai ir išnyksta negalavimai, kad tik nereikėtų daugiau tenai eiti. Šis pratimas nėra emocijų kontroliavimo ir netgi valdymo pratimas, taigi leiskite viskam vykti savo tempu. Jeigu stipresnės emocijos neateina, palaukite dienos, kada kokie nors įvykiai jas iškels natūraliai ir tada naudokite jas pratimui.
  • Kada pradėsite jausti kylančią emociją pasižymėkite jos intensyvumą balais nuo 1 iki 10. Tai bus reikalinga įvertinti rezultatus, nes nuslūgus emociniam krūviui atrodo, kad niekada jis ir nebuvo stiprus.
  • Toliau stebėkite tai, ką jaučiate. Kartu su emocija, o labai tikėtina pirmiau negu emocija, ateis mintys, vaizdiniai ir visa istorija, kodėl jaučiate tai, ką jaučiate. Pradėkite patraukti mintis į šoną ir nerti vien tik į pojūčius. Jauskite tai, ką jaučiate, bet nesikabinkite prie minčių ir istorijų. Yra tik viena baimė, vienas pyktis, viena gėda, viena kaltė ir t.t. Istorijos iškelia atitinkamą emociją iš vieno ir to paties indo – baimė neteikti darbo ir baimė, kad artimam žmogui gali nutikti kas nors negero yra ta pati baimė. Istorijos gali padėti iškelti emociją, tačiai pradėjus jausti, istoriją reikia patraukti į šalį ir nertį į pačią emociją.
  • Atpalaiduokite kūną taip, tarsi visiškai pasiduotumėte tam, kas vyksta. Mes nešiojame didelius krūvius sunkių emocijų todėl, kad nuolat joms priešinamės. Tą darome ne tik pabėgdami ir ignoruodami, bet ir būdami fiziškai įsitempę. Sunki emocija iššaukia mumyse bėk arba ginkis reakciją, o ši reakcija automatiškai signalizuoja raumenims įsitempti. Taip galime visą gyvenimą pragyventi chroniškoje įtampoje bėgdami arba gindamiesi nuo savęs pačių. Gyvūnai turi dar vieną reakciją – apsimesti negyvu ir visiškai pasiduoti tam, kas vyksta su jų kūnų. Darykite panašiai – pasiduokite, leiskite emocijai jus skalauti kaip bangoms. Tai gali būti labai intensyvu ir nemalonu, bet jūsų rankose bet kada pristabdyti, sušvelninti ar nutraukti procesą.
  • Darbas su emocijomis nėra mechaninis. Principas yra paprastas – nesipriešinti tam, ką jaučiate, maksimaliai atsipalaiduoti ir leisti pojūčiams tekėti, skalauti, dirginti, spausti, slėgti jūsų kūną ir kelti eilę kitokių pojūčių patraukiant į šalį mintis ir istorijas. Tačiau įprotis bėgti nuo nemalonių potyrių, psichikos bandymai išsisukti, paslėpti, užspausti, intelekto bandymas išspręsti problemą be perstojo apie ją galvojant yra unikalūs procesai, kuriuos kiekvienas turi pažinti savyje ir išmokti su jais tvarkytis.
  • Įvertinkite emocijos stiprumą dar kartą balais nuo 1 iki 10. Jeigu pratimas pavyko, nepavyks iššaukti tokios pat stiprios emocijos, kokia buvo prieš pradedant pratimą.

Pratimas konkrečiai situacijai

Šitą pratimą galima taikyti su konkrečia situaciją, kuri kelia daug nemalonių emocijų. Pavyzdžiui bijote netekti darbo.

  • Susirašykite viską, ką įsivaizdavus kyla stipresnės emocijos:
    • Nerandu kito darbo
    • Lieku be pinigų
    • Turiu grįžti gyventi pas tėvus
    • Kalbuosi su viršininku ir jis pyksta
    • Artimieji kreivai į mane žiūri ir t.t.
  • Įvertinkite kiekvieną punktą balais nuo 1 iki 10.
  • Galite pradėti tiek nuo mažiausiai tiek nuo daugiausiai balų turinčio punkto – priklausomai nuo to, kiek drąsiai jaučiatės nerti į stiprias emocijas. Jeigu galite, pradėkite nuo daugiausiai balų turinčio punkto. Prajautus šitą krūvį, visi kiti gali gerokai susilpnėti savaime.
  • Patogiai įsitaisykite (tik ne taip patogiai, kad užmigtumėte) ir iššaukite mintyse tą situaciją, kuri sukelia emocinę reakciją. Tuomet padėkite mintis į šalį ir naudokite jas tik tam, kad iš naujo iššauktumėte emociją, o ne tam, kad mintimis spręstumėte problemą.
  • Jauskite iškilusią emociją visu 100.
  • Iš naujo įvertinkite emocijos stiprumą ir pažiūrėkite ar galite iššaukti tokią stiprią emociją, kokia buvo pratimo pradžioje.

Kada iš tikro susiduriame su savo emocinių pasauliu, tai gali būti ne tik nemalonu bet ir nejauku, ypač jaučiant baimę, kaltę ir gėdą. Tačiau pati emocija negali nieko su mumis padaryti. Visiškai nieko. Tai tik jausmas, pojūtis kūne su krūva interpretacijų ir minčių, kurias patys suteikiame vienai ar kitai emocijai. Jausdami jas iki galo, galime sumažinti jų krūvį tiek, kad jis nebetrukdytų mums gyventi taip, kaip iš tikro norime.




Neatsakyk, kada neklausia

Viena iš taisyklių, palengvinanti ir supaprastinanti bendravimą su žmonėmis, yra neatsakinėti į klausimus, kurie nebuvo užduoti. Nesunku įsitraukti į pokalbį taip, kad pradedame jausti, jog kalbame ne visai savo noru. Galime jaustis įpareigoti palaikyti pokalbį, nors mums jis tapo nemalonus ar neįdomus. Būna, kad kito žmogaus teiginiai yra daugiau ar mažiau provokuojantys ar manipuliuojantys siekiant gauti kokią nors reakciją iš mūsų, pasiteisinimą, paguodą ir panašiai. Taip galime įsivelti į pokalbius, po kurių mažėja noras bendrauti su žmogumi arba konfliktai kyla lygiose vietose.

Temos, kurios nedomina

Taisyklė yra lygiai tokia, kaip ir parašyta – jeigu tai, ką sako kitas žmogus, nėra klausimas, esate visiškai neįpareigoti į tai ką nors pasakyti. Pavydžiui “Koks gražus oras, man patinka pavasaris” arba “Vakar žiūrėjau kaip mūsų rinktinė pralaimėjo didžiuliu skirtumu, net žiūrėti buvo gėda”. Jeigu tema jums įdomi (pvz. žiūrėjote tas pačias varžybas), kalbatės su geru draugu, su kuriuo norite bendrauti vardan bendravimo, padiskutuoti, pasidalinti įspūdžiais, galite atsakinėti kada norite ir kiek širdis geidžia. Jeigu tema jūsų nedomina arba žinote, kad žmogus yra linkęs užsiplieksti, “užsivesti” kalbėti apie tai daugiau negu norite girdėti, esate laisvi tiesiog nieko nesakyti ar pasakyti bet ką, kas aktualu jums. Pvz. į komentarą apie varžybas galite atsakyti “Gražus oras šiandien, šilta kaip niekada” arba “Vėl kažko stabdžiai mašinoje cypia, reiks važiuoti pas meistrus”. Kitaip tarian bet ką, ką norite pasakyti, o ne tai, kas susiję su kito žmogaus prieš tai išsakytu komentaru, pastebėjimu, nuomone. Jei žmogui bus įdomu, ką jūs apie tai galvojate, jis tikrai paklaus. Tiesa ta, kad žmonėms retai įdomi kitų žmonių nuomonė ir jie dažniau nori pasisakyti, negu išgirsti. Tie, kam iš tikro įdomu, mielai užduoda klausimus.

Su mėgstančiais skųstis

Šita taisyklė gelbėja nuo įsivėlimo į guodėjo ir nuotaikos pakelėjo vaidmenį. Kada žmogus skundžiasi, labai norisi kaip nors jį pralinksminti, padėti, įrodyti, kad ne viskas taip blogai. Dažniausiai tai ne tik neduoda naudos, bet dar ir erzina tą, kuris skundžiasi. Jeigu jums patinka bendrauti su šiuo žmogumi, bet jaučiate, kad persistengiate su bandymais padėti ir praskaidrinti nuotaiką, girdėkite, kas jis sako bet neatsakykite jeigu nebuvo klausimo. Jei nenorite pokalbyje visiškos tylos, galite trumpai paantrinti žmogui, pvz.

– “Kaip šiandien sunku, ir vėl negalėjau išsimiegoti”

– “Taip, turėtų būti sunku”

– “Neskambina man niekas, nesidomi, nesirūpina”

– “Nesmagu kada neskambina”

Mes galime norėti duoti kitam žmogui dėmesio, išklausyti, pabendrauti, bet skundai gali varginti. Jeigu jis ar yra ji senyvas, ligotas žmogus, skundų būna pakankamai. Tokiais atvejais išvargina ne skundai, o tai, kad mes emociškai į juo įsitraukiame ir į pokalbį dedame daugiau pastangų negu norime dėti. Besiskundžiatis žmogus nori skųstis, o ne spręsti savo problemas. Galite pasiūlyti patarimą ar pagalbą vieną kartą. Jei tai padarėte, dabar jau kito žmogaus atsakomybė paklausti ir paprašyti kada pagalbos ar patarimo reikės. Jeigu skundai perauga į puolimus arba yra nemalonūs (pvz. mama nuolat skundžiasi tėvu ir atvirkščiai), galima nustatyti griežtesnes bendravimo taisykles, bet tai būsimuose straipsniuose.

Bendraujant su antra puse

Poroje šita taisyklė gali pagerinti santykius, kadangi duoti neprašytus patarimus ar spręsti problemas kada neprašė mes visi greiti, o partneriui tokie patarimai ir sprendimai retai reikalingi. Kada vyras ar žmona ką nors pasakoja, skundžiasi, svarsto savo problemas ir t.t. – neatsakinėkite į tai, ko jūsų neklausė. Palaikykite brangų sau žmogų duodami suprasti, kad klausote ir girdite, bet nesakykite nieko konkretaus, kol neišgirdote klausimo. Galite pasakyti “Aš turiu idėjų. Ar nori jas išgirsti?” ir gerbti partnerio (ar bet kurio kito žmogaus) “ne”, jeigu jis ar ji girdėti nenori. Tam reikia išmokti priimti kitą žmogų tokiu, koks jis ar ji yra ir nebandyti nieko keisti. Patarimais ir neprašyta pagalba mes norime kaip nors suįtakoti žmogų, kad jis jaustųsi, elgtųsi, mąstytų kitaip, negu dabar ir to pasekoje taptų mums patogesniu.

Neatsakinėdami į neužduotus klausimus galime susidurti akis į akį su savo pačių noru veltis į emocionalius pokalbius tam, kad įrodytumėme savo tiesą, pakeistume kitą žmogų, jo nuomonę, išlietume emocijas. Arba galime pamatyti savo norą įtikti kitam žmogui prisitaikant prie jo temų ir interesų, kalbant apie tai, kas mums neįdomu ar netgi nemalonu. Neatsakinėdami į neužduotus klausimus mes neuždarome bendravimo, leidžiame žmogui kalbėti, ką jisai nori, klausome ir girdime, bet neįsiveliame i pokalbius, kurie nedomina mūsų pačių.




Dėkingumas praktiškai

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi su dėkingumo praktikavimu ir kaip man tai padėjo išlipti iš gana nemalonių ir žemų emocinių būsenų. Šarūnas yra įrašęs video apie dėkingumą ir ką jis duoda žmogui, pokalbyje su kaučere Aiste Venckevičiūte, kurį galite rasti čia: VIDEO. Aš tuo tarpu aprašysiu savo taikytą metodiką kaip praktikuoti dėkingumą (sulipinta iš įvairių šaltinių ir to, kas buvo svarbu man pačiai).

Kas man trukdė

Prieš pradėdama aprašyti techniką, noriu trumpai papasakoti, su kokiomis kliūtimis aš susidūriau. Pirma kliūtis buvo tai, kad buvau girdėjusi pakankamai daug, jog aš privalau būti dėkinga. Tas “privalau” kėlė automatinį pasipriešinimą – ką, kam ir kodėl aš privalau? Manau ne aš viena prisiklausiau tokių frazių, kad turiu džiaugtis, turiu būti dėkinga ir dar tais dalykais, kuriais aš visiškai nesidžiaugiu arba atvirkščiai – man jie yra netgi nemalonūs. Jeigu augame verčiami būti dėkingais už tai, už ką dėkingais nesame, nebenorime net žiūrėti į dėkingumo pusę.

Antra kliūtis buvo puikybė. Dėkoti už tokias smulkmenas kaip šlepetės ar dantų šepetėlis atrodė nei šis nei tas – kas čia tokio įpatingo, jog už tai dėkoti? Va jei kokia kelionė į kalnus, magnolijos medis pasodinti kieme ir panašiai, tada tikrai būtų už ką padėkoti.

Trečia klūtis buvo pati žema emocinė būsena. Jausdamasi emociškai sunkiai aš daug atkakliau galvojau apie visus blogus ir nemalonius dalykus, negu apie gerus ir malonius. Žema emocinė būsena pritraukia sunkių minčių foną kuris stiprina sunkią emocinę būseną ir jaučiamės vis prasčiau.

Metodika

Tam, kad įveikčiau iki tol aprašytas kliūtis, man reikėjo šiek tiek daugiau aiškumo negu “būk dėkinga už tai, ką turi”. Taigi praktika atrodo taip:

  • Nėra skirtumo, kada taikyti dėkingumą bet rytas, ką dauguma pataria, yra geras pasirinkimas. Taip dieną pradedame ta koja, kuri ves į malonesnę savijautą.
  • Dėkingumui pasirinkti dalykai turi būti:
    • Tokie, už kuriuos mes iš tikro jaučiamės dėkingi. Jokių bandymų prievartauti save ir ieškojimų, už ką turėčiau būti dėkinga (bet greičiausiai nesu ir už tai jaučiuosi kalta, paskui pasimetusi, paskui pikta ir t.t….). Tik tai, už ką galiu būti dėkinga ir nejaučiu jokių šalutinių emocijų, tinka šitai praktikai. Pavyzdžiui man lengva būti dėkingai už karštą dušą. Aš tikrai mėgstu būti po dušu. Bet negaliu būti visu 100 dėkinga už mūsų namie gyvenančius katinus. Mūsų ūkyje ir taip visas zoo sodas, tad namie man norisi ramybės, o katinukus įsitaisėm dar tada, kada gyvenome mieste.
    • Kuo paprastesni ir akivaizdesni. Pavyzdžiui puodelis kavos ar arbatos, mylimas krėslas, šilta anklodė. Tokie dalykai sunkiai pasiduoda interpretaciai ir visokiems taip, bet… Kuo mažiau reikia apie tai galvoti, tuo geriau. Jei nelabai patinka ar nepatinka, nesukam galvos, dedam į šoną ir ieškom to, kas patinka.
    • Neapipinti emocijomis ir prisiminimais. Su prisiminimais ir emocijomis nesunku tapti sentimentaliems arba nukeliauti į mintis. Kadangi dėkingumą mes paprastai praktikuojame tada, kada jaučiamės sunkiau ir norime pagerinti savo būseną, tiek mintys tiek emocijos yra pavojinga vieta. Geri prisiminimai gali nesunkiai nuvesti prie blogų, o nuėję į mintis prarandame ryšį su tuo, kad yra čia ir dabar ir nuklystame nuo praktikos esmės. Pradėję galvoti apie tai, kas buvo prieš du metus greitai užsigalvosime apie problemas darbe – mintys automatiškai krypsta ten, apie ką esame įpratę galvoti. Tuo tarpu dėkingumo praktika veda link realios, dabartinės patirties ir dėkingumo už tai, kas tikra, o ne išgalvota ar prisiminta.
  • Nereikia stengtis ką nors jausti – šilumą, meilę ar pan. Dėkingumas yra labiau iššūkis negatyviai pasaulėžiūrai ir sunkioms mintims negu bandymas išgauti malonią emociją ir ja pasimėgauti. Dėkodami mes tarsi sakome savo negatyvui “taip, girdžiu tave, bet tiesa yra ne vien tik tavo, nes šiuo metu aš guliu šiltoje lovoje ir man tai patinka”. Dėkingumo dovana yra ta, kad mes, užuot skendėje negatyviose mintyse, pradedame perkelti fokusą iš minčių į realybę ir į tai, kas mūsų gyvenime yra teigiamo. Taigi pagalba yra dviguba: nebesisukame savo mintyse ir neigiamą pasaulėžiūrą paslenkame teigiamos link. Todėl labai svarbu kad tai, už ką dėkojame, būtų labai aiškūs, konkretūs ir paprasti dalykai. Neturime gaišti laiko ir energijos išradinėdami naujas gyvenimo filosofijas nes vėl įsivelsime į mintis ir nukeliausime kur nereikia.
  • Dėkojimas už paprastus dalykus yra įpatingas tuo, kad tokių dalykų mes visi turime bent kelis. O gerai apsidairius rasime jų daugybę. Net kada viskas atrodo blogai, yra šis tas, kas daro mūsų gyvenimą patogesniu ir malonesniu. Visų savaime suprantamų dalykų – rytinių kavų, karšto vandens čiaupe, elektros, patogaus čiužinio, šaldytuvo, skalbimo mašinos… – gali ir nebūti. Daugelis šitų dalykų mums nesunkiai prieinami, bet tai nėra priežastis numoti ranka, pakelti norį ir sakyti “ką čia už tokias smulkmenas dėkoti? Va jeigu taip…” O jeigu taip be elektros ir vandens? Būtų visiškai nejuokinga ir nei kelionės nei nauji automobiliai tada per daug nerūpėtų.
  • Po kurio laiko nebereikia nei daug dėmesio nei žodžių “ačiū už…” kuriuos pradžioje norisi ir verta bent jau mintyse pasakyti. Užtenka grįžti iš minčių į dabartį, tapti bent kuriam laikui sąmoningais ir atkreipti dėmesį į tas “smulkmenas”, be kurių mūsų gyvenimas būtų mažiau malonus ir patogus. Smulkmenos tai tik tada, kada jas turime ir mūsų besotis protas reikalauja vis daugiau ir daugiau. O mes, užmerkę akis, sekame tik paskui tai, kas blogai, ne iki galo, trūksta, nepakankamai. Viskas gerai su tuo, kad žinome, ko mes norime dar, bet fokusas tik į “dar” kelia nepasitenkinimą gyvenimu, savęs gailėjimą, irzlumą, jaučiamės aukomis, “nedagavusiais” ir t.t. Šitos “dar” skylės niekada neužkišime, niekada nebus gana jeigu niekada nežiūrime į tai, kas yra mūsų panosėje, bet vis vaikomes kažko, kas suteiktų mums laimę jei tik tą kažką turėtume.

Šitas pratimas mane ištempė net iš lengvų panikos priepolių padėdamas fokusuoti dėmesį į šios akimirkos patirtį, o ne į mintis ir jų keliamą baimę. Labai gerai ne tik į kažką pažiūrėti ir padėkoti, bet dėkoti tada, kada mes geriame mėgstamą gėrimą, sėdime mylimame fotelyje, laistome mums brangius augalus ir t.t. Taip fokusas į čia ir dabar ir į realią patirtį, už kurią mes esame dėkingi, stiprėja, o kartu pakylėja emocinė būsena ir apsivalo minčių fonas. Gero naudojimo 🙂




Gyvenk taip, kaip nori

Gyventi taip, kaip nori, skamba kaip graži teorija arba iššaukia atsidūsimą – o, kad būtų taip paprasta. Tikrai nėra taip paprasta gyventi kaip norisi, o tik pradėjus net labai sudėtinga. Mes nuo mažumės buvome mokomi gyventi kaip reikia ir galime būti taip pripratę tą daryti, kad gerai nebežinome, ko iš tikro norime.

Gyvenimas kaip reikia

Daug kur savo gyvenime mes sakome “reikia” ir ne taip daug kur “noriu”. Noriu skamba kaip vaikiški kaprizai, o reikia kaip suaugusio, atsakomybę prisiimančio žmogaus gyvenimas. Problema tame, kad toks gyvenimas padaro mus ne brandžiais suaugusiais žmonėmis, o nusivylusiais gyvenimu, prislėgtais, kovojančiais su depresija arba viskuo nepatenkintais. Daug ką mums “reikėjo” padaryti nuo pat mažumės – reikėjo valgyti kas paduota, reikėjo eiti laiku miegoti, reikėjo gerai mokytis, klausyti mamos ir tėčio, susitvarkyti kambarį ir t.t. Mūsų tėvai buvo nelaimingi ir gyveno kaip reikia, mūsų senelių istorija ne ką gražesnė, o gal netgi didžiuojamės jų savęs aukojimusi dėl šeimos, ateities, aplinkinių. Užaugę mes taip priprantame prie reikia, kad patys nebežinome kaip gyventi. Gyvenimas kaip reikia reiškia gyvenimą pagal kažkieno kito taisykles. Ne mes sugalvojome visus reikia. Mus to išmokė tėvai, mokytojai, tetos ir dėdės, močiutės ir seneliai. Ir retas kuris gerai paaiškino kodėl reikia – reikia ir tiek. “Reikia susitvarkyti kambarį, matai, kokia betvarkė?” O kuo blogai betvarkė? Kam mums tvarka? Norim mes tvarkymosi rezultato? Nei kas klausė nei paaiškino. Taip užaugame kaip papūgos kartodami, dabar jau patys sau, “reikia”, bet turime labai paviršutinišką supratimą, kodėl. Kita vertus paaiškinimų turime daug – reikia pinigų, kad išgyventume, reikia šeimai daryti valgyti, nes kitaip valgys pusfabrikačius, reikia susitvarkyti, nes atvažiuoja svečiai ir t.t. Jei pasižūrėtume giliau, daug reikia veda į bijau – bijau, kad numirsiu iš bado kur po tiltu, bijau, kad vaikai užaugs ligoti, bijau, ką apie mane pagalvos draugai. Taigi gyvename vedami ne meilės, džiaugsmo ir įkvėpimo, bet aptarnaudami savo baimes. Ir viskas prasidėjo nuo reikia susitvarkyti, reikia gerai mokytis ir būti paklusniu, nes bijau, kad mama ir tėtis pyks. Išmokome gyventi vedami baimės, tad nenuostabu, kad gyventi tapo sunku ir nemalonu.

Gyvenimas kaip noriu

Gyvenimas pagal savo norus yra pastatytas ant visai kito pagrindo – įkvėpimo, džiaugsmo, įsiklausymo į save. Pradėti galima nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui pradėti rytą, kada nereikia keltis į darbą, taip, kaip iš tikro norisi – kiek norisi gulėti lovoje, ką norisi vailgyti, ką norisi veikti atsikėlus. Galima pradėti nuo žmonių – su kuo aš iš tikro noriu bendrauti ir ar tai sutampa su tais žmonėmis, su kuriais bendrauju? Puikiai padeda norų sąrašo sudarymas – ko aš iš tikro noriu? Į tokį sąrašą gali įeiti absoliučiai viskas, ko norim šiuo metu – nuo “vakarienei noriu kiaulienos kepsnio” iki “noriu pusę metų pakeliauti po Pietų Ameriką”. Norų sąrašas išlaisvina tai, ką užspaudžiame po galybę reikia ir po paaiškinimais, kodėl tai nėra realu. Yra geras pasakymas – norėti neuždrausi. Nebūtina, kad viskas, ką įrašome į norų sąrašą, būtų įgyvendinta. Kada pradedame rimtai pažiūrėti į savo norus, pamatome, kad labai daug dalykų, kurių norime, nėra tokie jau ir neralūs. Plytelė šokolado pusryčiams nėra neįgyvendinamas dalykas, o kartais tikrai labai norisi. Bet nevalgome, nes nesveika, nes pusryčiai turi būti maistingi, nes propaguojame sveiką gyvenimo būdą nors senai esame pikti ant visų ir visko dėl nuolatinio savęs prievartavimo.

Pasiteisinimai, nepasitenkinimai ir atideliojimai

Gyvendami taip, kap iš tikro norime, negalime būti nelaimingi ir nebėra dėl ko būti nepatenkintais. Todėl galime rasti labai daug pasiteisinimų, kodėl negalime gyventi taip, kaip norime. Mes taip pripratome būti nelaimingais ir nuskriaustais gyvenimo, kad visai nenorime to paleisti. Yra žmonių, kuriems nuolat skųstis ir kuo nors piktintis yra tarsi duona kasdieninė. Jei tokio žmogaus gyvenimas būtų toks, kokio jis nori, neliktų nei kuo skųstis nei dėl ko piktintis, taigi jis padarys viską, ką gali, kad “priežastys” tą daryti niekur nedingtų. Galime pažiūrėti į save ir įsivertinti, ar daug būname nepatenkinti, skundžiamės garsiai ar mintyse, kad blogai ir sunku, kad gyvenimas neteisingas, kad norėčiau, jog būtų kitaip, bet… Arba vis atidėliojame – kada vaikai užaugs, kada uždirbsiu pakankamai, kada namai bus pastatyti, kada surasiu antrą pusę. Nėra jokių realių priežasčių nepradėti gyventi taip, kaip norisi. Yra tik kaina, kurios nesinori mokėti. Pavyzdžiui vyras gerai žino, kad nenori daugiau vaikų, o žmona labai nori dar vieno vaiko. Ji neplanuoja atsisakyti turėti vaiką, poroje kyla įtampa ir daugėja pykčių. Vyras patenka į situaciją, kada jam reikia arba skirtis, kad žmona galėtų susirasti tokį vyrą, kuris nori vaikų arba turėti vaiką, kurio jis nenori. Pasirinkimą vyras turi, bet jis gali nesutikti mokėti kainos už gyvenimą pagal savo norus. Tas pats ir žmonai – jei vyras atsisako turėti dar vieną vaiką, ji gali likti su juo ir atsisakyti savo noro turėti daugiau vaikų arba gali skirtis ir ieškoti vyro, kuris vaikų nori. Žmogus negali išduoti save ir jaustis gerai. Jausmas, kad gyvename per prievartą, suirzimas, nusivylimas ir perdegimas yra kaina, kurią mokame, jeigu nepaisome savo norų.

Gyventi taip, kaip norime, nėra vaikiški kaprizai

Nėra nieko vaikiško ir nebrandaus gyventi taip, kaip norime. Atvirkščiai – tam turime būti gerai apsitvarkę savo psichiką ir turėti pakankamai tvirtą charakterį. Gyvenimas pagal norus nėra užgaidos ar bėgiojimas paskui malonumus. Net plytelė šokolado pusryčiams yra tik pradžia, bet ne gyvenimo būdas, kuris nieko nekainuoja. Jeigu jaunos merginos noras yra tapti operos soliste, į šitą norą įeina daugybė valandų alinančių praktikų. Jeigu vyro noras yra turėti didelę šeimą, jam reikės įdėti pakankamai daug pastangų, kad ją aprūpinti, skirti laiko vaikams, palaikyti gražius santykius su žmona. Net jeigu norime kažko paprasto kaip šuo, į tai įeina vedžiojimas, šėrimas, priežiūra. Visi mūsų norai yra komplektas ir negalime norėti tik pusės – įsigyti katiną ir pykti, kad nėra kur dėti jo tualeto. Gyvendami pagal savo norus visą atsakomybę už save ir savo gyvenimą turime prisiimti sau. Daug lengviau yra gyventi taip, kaip “reikia” ir rasti daugybę “kaltų”, į kuriuos galėtume badyti pirštais ir sakyti, kad tai jis/ji sugriovė man gyvenimą. Tokiu atveju leidžiame sau nematyti, kad mes patys jį ar ją pasirinkome, patys nusprendėme atsisakyti savo norų ir nubėgome paskui baimes ar įprotį jaustis nuskriaustais.

Gyventi pagal savo norus yra kelias į drąsą ir atsakomybės už save prisiėmimą. Taip pat tai kelias į laimingą ir mielą sau gyvenimą. Mūsų norai gali būti chaotiški, galime norėti išbandyti daug skirtingų dalykų, galime pridaryti nesąmonių, klaidų, keistenybių, galime prarasti viską, ką turime ir apversti savo gyvenimą aukštys kojomis, bet visa savo esybe jausime, kodėl tai darome. Jausime, kad už mūsų sprendimų stovime tik mes patys, ne mamos, tėtės, draugai ar giminaičiai. Sava klaida yra nemaloni, bet pati nemaloniausia klaida yra ta, kurią padarome paklausę ko nors kito. Gyvendami taip, kaip norime, kad ir kur mus tai nuvestų, žinosime, kad gyvename savo, o ne primestinį gyvenimą.




Teisingas savanaudiškumas

Savanaudiškumas nėra siejamas su kažkuo teigiamu ir pozityviu. Žmonės yra kaltinami savanaudiškumu, bet vargiai giriami už tai. Tačiau netgi tie dalykai, kurie yra sveiki, gali atrodyti kaip savanaudiškumo apraiškos. Jeigu nenorime kenkti kitiems ir būti piktybiniais savanaudžiais, galime pakliūti į pinkles, kuomet pradedame aukoti žymiai daugiau negu galime sau leisti.

Kas yra savanaudiškumas?

Savanaudiškumas yra toks žmogaus elgesys ir santykis su pasauliu bei kitais žmonėmis, kada jis ar ji žiūri savo ir tik savo interesų. Savanaudiškam žmogui nerūpi ar jo veiksmų ir sprendimų pasekoje nukentės kiti. Svarbiausia tokiam žmogui yra nauda jam pačiam, o kaina, kurią gali tekti sumokėti kitiems, yra visiškai nesvarbi. Todėl tai ir vadinama savanaudiškumu, t.y. naudos sau siekimu. Esmė yra ne tame, kad žmogus žiūri savęs, o tame, kad jis žiūri tik savęs. Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp sveikai savimi basirūpinančio ir savanaudžio žmogaus.

Pirma žiurėkite savęs

Kiekvienas žmogus visų pirma turi žiūrėti savęs ir savo interesų. Tai ne tik natūraliausia, bet sveikiausia visiems. Jeigu visų pirma žiūrėsime kitų žmonių interesų, pateksime į neįmanomas situacijas, kada skirtingų žmonių interesai nesutampa. Draugai nori, kad praleistume laiką su jais, partneris, kad kartu nuvažiuotume į parduotuvę, tėvai, kad juos aplankytume, vaikai, kad su jais pažaistume ir visi išreiškia savus interesus vienu metu. Dar blogiau – vyras nori, kad nebendrautume su savo mama, mama nori, kad išsiskirtume su vyru, vaikai nori, kad tėvai liktų kartu, vieniša draugė nori, kad pamirštume šeimą ir važiuotume su ja į jos išsvajotą kelionę po pasaulį ir t.t. Patenkinti juos visus yra tiesiog neįmanoma ir mūsų gyvenimas tampa nepakenčiamu. Todėl žymiai sveikiau visų pirma paklausti savęs – o kokie yra mano interesai? O tada, radus atsakymą, derinti juos su kitais mums svarbiais žmonėmis.

Skaudiname, ar mumis manipuliuoja?

Žmonės mėgsta manipuliuoti. Mes visi norime gauti savo ir kiekvienas žmogus, kuris bent kiek geriau pažįsta save, tą puikiai žino. O tam, kad gautume savo, mes mielai pagrojame kito žmogaus jautriomis vietomis – kalte, gėda, skolos jausmu, senomis nuoskaudomis, gera, bet silpna širdimi ir t.t. Vaikai žino kada paverkti, suaugę – kada pasiskųsti, t.y. kaip parodyti, kad man skaudės jei nepadarysi to, ko noriu. Tam, kad atpažintume kada žala kitam yra tik kito žmogaus kaprizas, pirma turime liautis manipuliuoti patys. Kada pradedame matyti kaip ir kada tą darome ir nustojame manipuliuoti kitais, labai greitai pajuntame, kada kiti manipuliuoja mumis. Apie manipuliacijas ir kaip jas atpažinti šiek tiek rašėme straipsnyje apie gailestį. Būtų ganėtinai saugu teigti, kad jeigu darome žalą kitam žmogui, jis ar ji labai atvirai ir konkrečiai duos tai suprasti. Jeigu atsižvelgiame į tokius žmonių pasakymus, galime būti ramūs, kad darome geriausia, ką galime. Jeigu tai, ką girdime, yra abstraktu, neaišku, perpinta emocijomis, nesuprantame, ko žmogus iš tikro nori ir jaučiame, kad mus stengiasi padaryti kaltais, atsakingais už kito žmogaus gyvenimą ar nuotaiką, galime įtarti, kad mumis yra manipuliuojama ir tikros žalos mes nedarome. Du paprasti pavyzdžiai:

  • Esame darbdaviai ir keli metai nekeliame algų nors visur kitur algos kyla. Mums patinka turėti didesnį pelną ir nesukame sau galvos, kad kyla ne tik algos, bet ir kainos. Darbuotojai ateina ir pasako, kad jiems mokame per mažai, įvardina kokia yra situacija, duoda suprasti, kad tokios darbo sąlygos jų netenkina.
  • Esame suaugę vaikai, turintys dar gyvus tėvus. Tėvų tarpusavio santykiai prasti, sveikata jie niekada labai nesirūpino, gyvenimo interesai buvo labai paviršutiniški ir nei amžius nei sveikata nebeleidžia jais mėgautis. Tėvai dažnai skambina mums skųsdamiesi savo sunkiu gyvenimu, nevengia kaltinti dėl to, kad retai atvažiuojame, rodome mažai dėmesio, esame dar nevedę/neištekėjusios ir nepadovanojame jiems anūkų ir t.t.

Pirmu atveju situacija labai aiški ir konkreti – lengva suprasti kas ko nori ir kodėl. Aiškios ir pasekmės – jeigu alga nebus pakelta bent jau dalis darbuotojų išeis. Antru atveju niekas nėra iki galo aišku. Tik emociškai jaučiame, kad esame kažką skolingi, nežinia dėl ko kalti, kažką turime padaryti vardan tėvų. Pirmoje situacijoje galime priimti aiškų sprendimą – kelti algas ar nekelti. Antroje situacijoje jokio aiškaus sprendimo nėra. Kad ir ką darysime, tėvai netaps laimingi ir nepaliks mūsų ramybėje. Jeigu matote, kad situacija neturi konkretaus sprendimo, jeigu skundai, kad darote kažką blogo yra abstraktūs, neaiškūs ir nesibaigiantys – jumis manipuliuoja. Abiem atvejais jums patiems rinktis ką darysite, bet tik pirmu atveju jūsų pasirinkimas gali turėti realią įtaką kitiems žmonėms. Antru atveju žmonių, šiuo atveju tėvų, nelaimingumas yra jų pačių, o ne jūsų sprendimų pasekmė.

Teisingas savanaudiškumas veda į laimingesnį gyvenimą

Kada pirmiausia žiūrime savų interesų, savo kūrybinę energiją nukreipiame ten, kur iš tikro galime kažką pakeisti, t.y. į savo gyvenimą. Kūrybinės energijos taip lengai nesustabdysi ir ji tekės bet kokiu atveju. Jeigu mūsų intersų saraše pirmoje vietoje esame ne mes, o kiti žmonės, bandysime kažkaip įtakoti juos ir jų gyvenimus. Galime metų metais stengtis dėl savo nelaimingo sutuoktinio, kuris pats nenori nieko daryti, ir gyventi nesibaigiančiame nusivylime, kad esame nepajėgūs nieko pakeisti. Tai neduoda nieko gero nei mums nei sutuoktiniui. Tuo tarpu jeigu nukreipsime šitą energiją į save ir savo gyvenimą ir pradėsime jį kurti pagal savo viziją ir pajautimą, pamatysime, kad kažką suįtakoti visgi galime ir netgi pakankamai nemažai. Nepatenkinti tokiu mūsų pasirinkimu bus tik manipuliatoriai, kurie gyveno iš mūsų kurybinės energijos, atiduodamos jiems rūpesčiu, dėmesiu, skiriamu laiku, pinigais. Sveiki ir savarankiški žmonės daug mieliau matys mus laimingais, pasirūpinančiais savimi ir savo gyvenimu. Jeigu gebame pasirūpinti savimi, jeigu mūsų gyvenimai nėra visiškas chaosas, mumis galima pasitikėti, esame pajėgūs susitvarkyti ir emociškai bei psichologiškai stiprūs. Jeigu rūpinamės visais iš eilės, žiūrime tik jų interesų, o mūsų pačių gyvenimas, fizinė ir psichologinė sveikada byra, esame mažai ko verti. Ne veltui yra posakis “daktare, pasigydyk”. Jeigu daktaras pats atrodo ligotas ir nedaro nieko, kad susitvarkytų savo sveikatą, geriau susirasti kitą daktarą.

Teisingas savanaudiškumas reiškia, kad mes prisiimame atsakomybę už savo gyvenimus, pradedame žiūrėti savęs, susitvarkome tai, kas mums po nosimi ir tik tada atliekamą laiką ir energiją skiriame tiems, kam norime skirti. Taip tampame laimingesni patys ir naudingesni tiems, kurie patys pasiruošę kažką daryti, o ne meškos paslauga tiems, kurie gyvena iš aplinkinių pastangų ir enegijos.




Gailestis – kaip “myli” silpna širdis

Gailestį mes dažnai įrašome į tą patį sąrašą žmogiškų patirčių kaip empatija, užuojauta, atjauta ir netgi meilė. Jeigu esame geri žmonės, jeigu mokame užjausti, jeigu mylime, leidžiame sau ir gailėti. O jeigu kažko negailime, galime sau atrodyti šaltais, nemylinčiais ir netgi beširdžiais žmonėmis. Ar meilė ir gailestis tikrai sinonimai?

Ką reiškia gailėti

Jeigu atkreipėte dėmesį, kada ko nors gailite, jūsų kūne atsiranda savotiškas silpnumo jausmas. Jis gali būti tik širdies plote, o gali ir visame kūne. Kada jaučiame gailestį, mes savotiškai susitapatiname su kitu žmogumi, matome jo skausmą, sudėtingą situaciją ir mums patiems darosi sunku, baisu, neramu. Neįmanoma iš tikro gailėti kito žmogaus neįsivaizduojant savęs jo vietoje. Vos tik mes įsivaizduojame save situacijoje to, kuris mūsų akimis yra vertas gailesčio, patys netenkame jėgų. Įsivaizduojame kaip būtų mums (arba prisimename kaip jau yra buvę) matydami žmogų bėdoje ar skausme ir pradedame patys jausti silpnumą ir bejėgiškumą, kurį įvardiname žodžiais “Kaip jam sunku, jis taip norėjo ir stengėsi, bet nieko nepavyko”, “Kaip jai nepasisekė, ji norėtų kažką padaryti, bet yra nepajėgi, vargšelė”, “Vargšai tie žmonės, su jais taip negerai elgiasi”. Gailestis kyla tik tada, kada kitą žmogų matome kaip aplinkybių ar savo paties charakterio auką, nepajėgų ir silpną. Niekas negaili stiprių, susitvarkančių su gyvenimu žmonių net jeigu šie turi problemų. O kadangi viskas, ką jaučiame kitiems, atspindi mūsų santykį su savimi pačiais, tik žmogus, kuris pats jaučiasi bajėgiu, yra linkęs gailėti kitų.

Iš gailesčio – tik žala

Atrodo, kad gailestis reiškia gerą, mylinčią širdį. Bėda tame, kad gailestis neįkvepia tokių veiksmų, kurie iš tikro būtų naudingi bėdoje esančiam žmogui. Yra moterų, kurios gaili savo alkoholikų vyrų ir atiduoda jiems pusę, jei ne visą, savo atlyginimą, kad šie galėtų toliau gerti. Yra tėvų, kurie gaili savo nepajėgių vaikų ir viską daro už juos taip toliau sudarydami jiems sąlygas būti nepajėgiais. Yra žmonių, kurie iš gailesčio veda, išteka, gimdo vaikus (nes mama taip laukia anūkų, o amžius jos jau ne pirma jaunystė), gyvena taip, kaip nenori gyventi ir daro tai, ko nenori daryti. Gailestis dar nei vieno neįkvėpė ir nepadarė geresniu žmogumi. Jeigu įkvėpė ir padarė, tai buvo atjauta, palaikymas, padrąsinimas, priėmimas, supratimas, bet ne gailestis. Viskas, ką daro gailestis, tai šokinėja aplink kito žmogaus, ar mūsų pačių, silpnybes ir kartoja, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti. Belieka tik pagailėti.

Gailestis ir manipuliacijos

Gailesčiu lengva manipuliuoti. Tokia manipuliacija naudojama tiek asmeniniuose santykiuose, tiek plačiuoju mąstu, pavyzdžiui skatinant žmones aukoti į labdaros fondus, kurie galbūt tikrai rūpinasi žmonėmis bėdoje, o galbūt viso labo renka pinigus. Gailestis padaro mus silpnais. Jausdamiesi silpni, lengviau paklūstame ir darome, ko nori kiti. Jeigu tai padarę dar esame pagiriami kokie mes šaunuoliai, kokie rūpestingi ir mylintys – viskas, prarijome su visu kabliuku. Sveikam žmogui yra natūralu būti empatišku ir gebėti bent trumpam ir bent šiek tiek įsivaizduoti save kito vietoje. Empatija įgalina mus mylėti kitus žmones, jausti su jais ryšį, bendrumą. Pas dalį žmonių toks gebėjimas yra išvystytas stipriau ir jie labiau įsijaučia, jautriau reaguoja į aplinkinius žmones. Jei esame vieni iš jų, mes bijome, kad ir su mumis gali nutikti taip, kaip su esančiais nelaimėje; jaučiamės atsakingi už kitų žmonių bėdas; susigėstame kada girdime kokie mes netikę, jeigu nekreipiame dėmesio į kito žmogaus sunkumus. Sumaišę tai su meile ir empatija pradedame jausti gailestį.

  • Nepajėgus mylėti žmogus lipa visiems per galvas ir jam nusispjaut kaip dėl to jaučiasi kitas. Jis tikrai nieko negaili, bet ir nemyli.
  • Mylintis žmogus pasistengia nepakenkti. Jis negaili, bet žiūrėdamas savo interesų atsižvelgia ir į kitus žmones.
  • Tas, kuris gaili, gyvena ne savo gyvenimą, kad tik aplinkiniams būtų geriau. Pastaruoju manipuliuoti lengviausia, nes jis jau pardavė save tam, kad nejaustų gėdos, kaltės ir baimės, kurios yra sudėtine gailesčio dalis.

Baimė gailestyje

Gailėdami kito, mes matome save jo vietoje ir įsivaizduojame kaip mums būtų blogai. Kuo daugiau baimių patys turime, tuo labiau skęstame gailestyje. Atsisakome savo norų, pataikaujame, paklūstame, derinamės ir visaip bandome “išsilankstyti” taip, kad kitam neskaudėtų. O skauda ne tiek kitam žmogui (nors jam gali iš tikro skaudėti), skauda mums patiems ir bijome mes ne kito žmogaus diskomforto, o savo pačių – tikro ar įsivaizduojamo. Kuo žmogus geriau tvarkosi su gyvenimu, kuo mažiau bijo ir kuo yra labiau pasiruošęs susitikti akis į akį su nepatogumais, tuo mažiau jis bando išvengti kitų žmonių skausmų ir nepatogumų. Kuo mažiau mes gailime savęs, tuo mažiau gailime kitų. Kuo geriau patys susitvarkome su gyvenimo situacijomis, tuo geriau matome, kad ne aplinkybės padaro žmogų nepajėgiu, bet pačio žmogaus vidinės nuostatos ir elementarus nenoras kažką keisti.

Gėda ir kaltė gailestyje

Gėda ir kaltė yra būdai sumanipuliuoti mūsų meile taip, kad darytumėme tai, ko nori kiti ir būtumėme tikri, kad tą darom iš geros širdies. Manipuliacijas naudoja tie, kurie nenori naudoti atviros prievartos, bet vis tiek nori gauti savo. Jeigu prievarta nėra atsakymas, reikia padaryti taip, kad kitas žmogus galvotų, kad savo noru daro tai, ko mes norime. O tam, kad kitas žmogus kažką darytų savo noru, jam iš to turi būti kažkas naudingo. Niekas iš mūsų nedarome nieko, kas nėra mums naudinga. Nauda nebūtinai yra konkreti ir aiški kaip pinigai ar paslauga atgal. Jei kažką padarę jaučiamės mažiau kalti, tai jau yra nauda mums. Taip pat mums nauda yra tada, jeigu ką nors padarę jaučiamės geresniais žmonėmis. Klasikinė situacija: mama skambina savo suaugusiai dukrai kelis kartus per dieną – gauti dėmesio, pasiskųsti. Dukrai tai nusibosta, ji pasako, kad neturi kada kalbėti ir padeda ragelį. Po kurio laiko mama skambina vėl, bet šį kartą slegiančiu balso tonu pasakoja, kaip jai sustreikavo širdis, kaip galvojo, kad jau viskas baigta, kaip buvo baisu ir nežino ar šią naktį galės užmigti. Dukra pasijunta kalta, kad mama galėjo numirti viena ir apleista, jai pasidaro gėda, kad prieš tai taip kategoriškai nutraukė pokalbius ir gaila mamos, kad jai taip blogai bei savęs, kad vieną dieną liks be mamos. Meile šiame scenarijuje net nekvepia. Dukros gebėjimas mylėti buvo tik vartai, per kuriuos buvo galima prieiti ir sujaukti jai galvą manipuliacijomis.

Kokie žmonės iš tikro naudingi – tie, kurie gaili, ar tie, kurie padeda augti?

Kada tvarkiausi su savo polinkiu gailėti kitų, dėl ko jaučiausi nepajėgi daryti dalies dalykų, kuriuos norėjau daryti, (pvz. atvirai pasakyti tai, ką noriu pasakyti) radau savyje sėdintį įsitikinimą, kad aš savo laiku troškau žmonių, kurie manęs pagailėtų. Tai, ko reikėjo man, norėjau duoti kitiems ir patekau į savo pačios pinkles. Kada padariau nuoširdžią peržiūrą, atradau, kad labiausiai man padėjo tie žmonės, kurie manęs ne gailėjo, bet padėjo man augti ir atrasti savo pačios stiprybę. Net Šarūnas (mano vyras su kuriuo mes turime šitą projektą) manes niekada negailėjo. Užjautė, palaikė, bet gailesčio tame nebuvo. O tie, kurie manęs gailėjo, nedavė man visiškai nieko. Žmogus, kuris gaili, mato mus per savo paties skausmus ir baimes, kurių nesusitvarkė savyje, taigi mato jis ne mus, o save. O kadangi savo dalies nesusitvarkė ir jaučiasi aplinkybių auka, to savo gailėjimu moko ir mus. Žmogus, kuris palaiko, bet neturi nei lašo gailesčio, mato mumyse ne auką, bet potencialą. Jie gali būti naudingais ne tuo, kad glosto mums galvą kokie mes vargšai, bet tuo, kad kelia iššūkius, veda anapus mūsų komforto zonos ir padeda patiems užsiauginti sparnus. Taip myli stipri širdis – ne per gailestį, bet per pagalbą mums patiems tapti stipresniais. Žinoma, tokia meilė ne visiems, todėl gailintys ir glostantys galvą šnabždėdami “vargšelė” dar ilgai liks populiarūs.

Kaip liautis gailėti?

Pirmas žingsnis yra kuo geriau pažinti, kas tai yra gailestis ir pradėti jį atpažinti savyje. Pradėti pastebėti kaip mes jaučiamės kada gailime – stipresni, labiau motyvuoti, įkvėpti ar silpnesni, susigūžę ir prievartaujantys save daryti tai, ko nenorime? Kiekvienas gyvas organizmas instinktyviai žino, kad reikia vengti to, kas daro mus silpnais ir siekti to, kas daro stipresniais. Pabandykite pagailėti savęs ilgesnį laiką ir pamatysite, kad grimstate į tam tikrą emocinį liūną – gailestis traukia dar didesnį gailestį, pradedate netekti jėgų, šventai patikite savo nelaiminga istorija ir bejėgiškumu ką nors pakeisti, o gyvenimas nusidažo labai niūriomis spalvomis. Jeigu gailestis sau turi tokį efektą, vargiai gailestis kitam yra kuo nors geriau.

Antras žingsnis yra liautis gailėti savęs. Savęs gydymui ir emocinei terapijai yra skirta atjauta, palaikymas, padrąsinimas, įkvėpimas, bet ne gailestis.

Trečias žingsnis yra apsitvarkyti savo baimes ir bejėgiškumo jausmą. Kada patys jausime, kad esame pajėgūs, tą patį matysime žiūrėdami ir į kitus žmones – ne aukas, o potencialus ir galimybes.

Ketvirtas žingnis yra sumažinti kaltės ir gėdos jausmus. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo ir tik už savo gyvenimą ir ta atsakomybė yra absoliuti. Tai reiškia, kad joks kitas žmogus neneša nei 1% atsakomybės už kitų žmonių gyvenimus, pasirinkimus, sprendimus ir viso to pasekmes. Kol galvosime, kad esame atsakingi už kažkieno kito nelaimes, tol jausimės kalti, nors nieko nepadarėme. Net jei mama paseno ir jai sunku vaikščioti, o dar ir širdies ligos nes mėgo valgyti riebiai visą gyenimą, mes nesam niekaip už tai atsakingi. Nėra ko jaustis nei kaltais nei gailėti mamos už tai, kas yra arba jos pačios pasirinkta nesveika dieta arba gyenimo dėsniai – sensta ir miršta visi. Ne tik gailestis motyvuoja daryti gerus darbus – tam puikiai užtenka meilės.

Gailestis yra silpnos širdies meilė, nors meile jo pavadinti negalima. Nuo gailesčio visiems tik blogiau. Tik labai, labai prastos savivertės žmogus sutiktų priimti gailestį vietoje meilės. Žinoti, kad kažkam mūsų tegul ir nuoširdžiai gaila neprisideda nei prie geresnės savijautos nei prie aukštesnio savęs vertinimo. Tuo tarpu tie, kas linkę gailėti, visada bus lengvai prieinami manipuliatoriams, kurie mielai patampys už gailesčio virvutės, kad gautų savo. Stipri širdis negaili. Ji myli, palaiko, globoja, bet nustato ribas, kelia iššūkius, nesitaiksto su tinginyste ir nenorėjimu. Meilė mums padeda tapti geresnėmis ir stipresnėmis saves versijomis, kuomet gailestis murkdo į vis didesnį bejėgiškumo liūną.




Kaip nubrėžti asmenines ribas

Kiekvienas vaikas žino, kas yra asmeninės ribos ir bent jau iki tam tikro amžiaus retas kuris turi problemų su tokių ribų nubrėžimu ir parodymu. Pabandykite paglostyti svetimą, dar ant rankų nešiojamą mažiuką, kuris nemėgsta būti liečiamas nepažįstamų žmonių ir iš karto suprasite apie ką kalba. Jis ne tik mandagiai pasistengs išvengti jūsų rankų – visa savo povyza, veido išraiška, o neretai ir balsu duos suprasti, kad jam tai visiškai nepriimtina. Šitas natūralus pajautimas, kas mums patinka ir kas ne, daugumai mūsų, jei ne visiems, yra daugiau ar mažiau užslopintas. “Būk gera mergaitė”, “Berniukai turi būti paklusnūs”, “Kas per nenoriu ir nepatinka?”, “Niekas taves neklausia” yra vienos iš daugelio frazių kurias naudojo suaugusieji, kad taptume jiems patogesni. Kaip ir bet kokia psichologinė trauma visa tai yra gydoma ir gražinama į sveikas normas kurios atrodo maždaug taip: mes žinome ko norime, su niekuo nekovojame, bet niekam nepataikaujame, o tiesiog einame savais keliais nelipdami niekam per galvas ir neleisdami kitiems lipti per mus.

Kas man nepatinka?

Iš dviejų dalykų, kuriuos reikia išsiaiškinti mokantis naujai užbrėžti asmenines ribas, t.y. to, kas mums patinka ir kas nepatinka, lengviau rasti atsakymą į pastarajį. Nors būna taip, kad tėvai mus augino ant tiek patogiais sau ir taip stipriai ignoravo mūsų norus ir poreikius, kad net ir šitas klausimas yra nemažas iššūkis. Pavyzdžiui kiekvienas vaikas žino, ar jis mėgsta būti liečiamas ar ne., tačiau ne kiekvienas suaugęs žmogus gali pasakyti tą patį. Kas nutinka, kad tai, kas buvo savaime suprantama kada mums buvo metukai, tampa taip painu ir sudėtinga kada suaugame? Vaikystėje mus vis labiau ir labiau auklėjo, ugdė, augino iš mūsų žmones, lipdė ir formavo tol, kol patys pradėjome savęs neatpažinti. Galutiniame etape, kada viršininkas daro savo darbuotojai pečių masažą, jai į galvą neateina atsitraukti nuo jo rankų iš aiškiai duoti surprasti, kad jai tai nepatinka. O jeigu atleis? O ką kiti pagalvos? O jeigu ižeisiu, jis gi viršininkas… O kad mums ta kūdykiška išmintis! Turėtume daug mažiau problemų su netinkamu kitų žmonių elgesiu. Jeigu norime jaustis gerai savo kailyje, būtina įsisąmoninti kas mums nepatinka ir mokytis daugiau niekada ir jokiomis sąlygomis to netoleruoti iš kitų žmonių, kad ir kas jie bebūtų. Vieni dalykai gali būti aiškūs iš karto, kitiems prireiks laiko, stebėjimų ir tyrinėjimų. Sekite savo kūno reakcijas – ar įsitempiate ar atsipalaiduojate, malonu ar ne, o gal vieną kartą patinka, o kitą kartą – nepatinka. Stebėkite kaip su tuo jaučiatės emociškai ir psichologiškai. Gal būt turite nemalonių asociacijų kurios tai kas kitiems yra savaime suprantama jums paverčia nemaloniu potyriu. Gerbkite tai, kas esate šiuo metu. Jeigu susitvarkysite ir situacija pasikesi, tada pakeiistite ir ribas.

Mokomės sakyti NE

Vienas drąsiausių dalykų, kuriuos turi išmokti žmogus, jeigu nori jaustis ramiai ir patogiai, yra sakyti ne. Ypač kada mes tik pradedame tai daryti mūsų “ne” aplinkiniams žmonėms iššauks ne visai malonias reakcijas: “Kaip tai neatvažiuosi savaitgalį? Visada juk atvažiuoji”, “Nenori į klubą? O tai ką, staiga tapai namisėda?”, “Kaip gali taip apleisti savo ligotą motiną? Ar dėl to aš tave auginau?” ir t.t. Žmonėms labai nepatogu kada sakome ne ir nešokame pagal jų norus, bet už tai labai patogu mums. Taip mes susigrąžiname išmėtytą teisę į savo laiką, norus ir nenorus, poreikius ir visą gyvenimą. Atgauname jėgas, kurias iššvaistome bandydami įtikti kitiems, nesusipykti, išlaikyti patogius santykius ir darydami krūvas dalykų, kurių daryti nenorime. Sumažėja pykčio ir susierzinimų, kurie nori nenori kyla kada prievartaujame save gyventi prieš savo norus ir prigimtį. Tampame ramesni, malonesni, lengviau sukalbami ir tiesiog laimingesni. Po kurio laiko vieni žmonės apsipranta ir jų santykis su mumis persitvarko į sveikesnį, o kiti atkrenta negalėdami daugiau mumis naudotis, nes tik tam mes jiems buvome reikalingi. Sakyti “ne” mums neleidžia ne tik nepatogumas su aplinkiniais, bet ir savi gėdos, kaltės jausmai, įsitikinimai, kad neturime tam teisės, kuriuos mums skiepijo nuo vaikystės. Kartais užtenka teisiog pradėti tai daryti ir susitaikyti su pasekmėmis, o kartais reikia sumažinti neperžiangiamą slenksti apsigydžius žaizdas, traumas ir apsitvarkius prastą savęs vertinimą.

TAIP tam, kas man patinka

Greta to, kad pradedame bent jau daugiau mažiau suprasti kas mums nepatinka, ateina laikas išsiaiškinti, kas mums patinka ir pradėti sakyti tam taip. Jei apsistosime vien tik ties ne, galime pradėti per daug nuo visko ir visų atsiriboti ir savo asmenines ribas paversti į fortą neperžiangiamomis sienomis. Asmeninės ribos yra kaip ląstelės sienelė, jei dar atsimenate biologiją. Ji įvairias medžiagas praleidžia selektyviai, t.y. ląstelėje vyksta nuolatinis stebėjimas, kas ląstelei yra reikalinga ir gali praeiti pro sienelę, o kas ne. Jeigu ląstelė atsiribotų pilnai, ji greitai žūtų. Jeigu ląstelės sienelė nebūtų selektyvi ir praleistų viską iš eilės, ląstelė taip pat greitai žūtų nuo medžiagų disbalanso. Tam mes turime nuolat sekti kas mums patinka, gera, teigiama ir ką norime įsileisti į savo gyevnimą, o kas mums žalinga, žeidžia, yra nemalonu ir kam uždarome duris. Toks sekimas sudėtingas tik mokymosi ir tyrinėjimų laikotarpiu. Kuo geriau pažįstame save ir kuo daugiau patirčių sukaupiame, tuo greičiau ir lengvau atskiriame kas mus žaloja, o kas yra gera ir naudinga. Tai nėra kažkas naujo, tik įgūdis, su kuriuo gimėme, bet pakeliui praradome ir belieka jį susigrąžinti atgal.

Žmonės su sveikom asmeninėm ribom nėra patogūs, jais neišeina manipuliuoti, jų netrauksi į ką nors keisto ir nešvaraus, nepasinaudosi ir jais nesužaisi. Jiems kitų žmonių nuomonė įdomi tik tada, kada jie tą žmogų vertiną kaip dominančios srities profesionalą arba tikrai juos mylintį rūpestingą ir pakankamai išmintingą. Aplinkiniams tenka arba išmokti su jais gyventi žinant, kad tik gražus, žmogiškas elgesys, o ne “pilu viską, ką nešiojuosi sayje” įkvėps tokį žmogų bendravimui ir tik sveiki prašymai, o ne manipuliacijos, sukels norą ką nors padaryti. Kita vertus, tai yra malonūs, draugiški, laimingi žmonės su kuriais malonu bendrauti, kurie nežaidžia nešvarių žaidimų, yra atviri, tiesūs ir geranoriški. Taigi jeigu nusprendėte pajudinti savo asmeninių ribų klausimą, nepatogumų bus ir bus jumis nusivylusių ir nepatenkintų, bet tapsite ne blogesniu, o atvirkščiai – gražesniu, pilnavertiškesniu ir laimingesniu žmogumi.




Savivertė ir pasitikėjimas savimi

Sveikiausia savivertė yra tokia, kada mes liaujamės save vertinti apskritai. Taigi gera savivertė nereiškia, kad mes kažkaip įpatingai gerai apie save galvojame (nors šiek tiek komplimentų ir pasidžiaugimų savo adresu tikrai nekenkia 🙂 ). Kaip tik todėl išlipti iš žemos savivertės gali būti ne tik sudėtinga, bet ir painu – mes bandome siekti priešingybės, o to padaryti nesigauna arba intuityviai jaučiame, kad priešingybė yra egocentriškumas ir narcicizmas ir mums tai nepatinka. Kaip išsinarplioti iš viso šito ir kaip išlipti iš prasto savęs vertinimo bei labiau pasitikėti savimi?

Aš – neįdomus/-i

Viena iš dažniausių frazių žmonių, kurie turi problemų su prastu savęs vertinimu yra “aš esu neįdomus ar neįdomi”. Logiškai atrodantis sprendimas yra kažkaip tapti įdomiu žmogumi ir čia žmonės pasimeta – o kaip tuo įdomiu žmogumi tapti? Daugelis mato stipriai savimi susižavėjusius žmones ir jiems toks scenarijos atrodo atgrasus. Kas nori sąmoningai tapti savimyla narcizu? Galų gale narcisizmas toli gražu nepadeda užmegzti tikro, artimo ryšio su kitais žmonėmis ko daugelis mūsų trokštame ir ilgimės. Žmogaus įdomumas nėra nei jo išvaizdoje nei jo personoje. Dalis žmonių yra natūraliai šarmingi, kiti yra ramesni ir santūresni bet ramus žmogus gali būti žymiai įdomesnis negu šarmingas. Kodėl? Todėl kad žmogus yra įdomus tada, kada jam pačiam įdomu gyventi ir kada jis mato bent šiek tiek toliau savęs ir savo nosies. Šarmingos asmenybės gali būti įdomios trumpam ir per atstumą, nes jeigu tai egocentriški savimylos, įdomumas greitai baigiasi pamačius tikrą žmogų. Daug televizijos ir kino žmonių atrodo įdomūs tol, kol kas nors nepapasakoja arba patiems netenka su jais susidurti eilinėse kasdienėse situacijose. Dalies jų charakteriai yra tokie bjaurūs, kad vargiai galime su tuo pačiu susižavėjimu žiūrėti jų vedamas laidas, koncertus, filmus. Tuo tarpu yra labai tykių ir netgi sąlyginai keistokų žmonių, su kuriais pabendravus nesinori skubėti išsiskirti, ypač jei sutampa interesai, nes žmogus turi ką papasakoti ir kuo pasidalinti, o nebūdamas narcizu savimyla yra malonus bendrauti, moka ne tik kalbėti, bet ir klausyti. Vienas iš svarbių žingsnių lipant iš žemo savęs vertinimo yra pradėti ne rinkti pripažinimą iš aplinkinių, bet paklausti savęs “Kas mane domina? Ką man įdomu veikti, studijuoti, į ką gilintis? Ką aš daryčiau net tuo atveju, jeigu negaučiau jokio pritarimo iš aplinkos? Kap ne save, bet savo gyvenimą ir patirtis padaryti įdomiais man?”.

Pripažinimas iš šalies

Pripažinimo rinkimas iš aplinkos yra vienas prasčiausių būtų pasikelti savivertę. Jis tikrai veikia, bet tik tol, kol pripažinimą gauname, o taip, kad gautume nuolatos, nėra ir niekada nebus. Kuo daugiau fanų turi žmogus, tuo daugiau yra jo nekenčiančių ir tik žmogus, kuris arba turi sveiką savivertę, t.y. liovėsi save vertinti ir moka atsijoti pelus nuo grūdų (žino į ką kreipti dėmesį, o į ką neverta), arba yra savimyla narcizas ir jam apskritai ant visko ir visų išskyrus save nusispjauti, gali nepalūžti tokioje situacijoje. Jeigu bandome gauti prižažinima iš priešingos lyties žmonių, galime būti tikri, kad būsime įtraukti į tokias emocines ir psichologines karuseles, kurios garantuotai pakenks ne tik tai pačiai savivertei bet ir nervų sistemai. Kol vaikštome kaip elgetos maldaudami pripažinimo iš aplinkos, mumis naudosis, manipuliuos, žais ir darys daugybę negražių dalykų ne tik dėl to, kad aplinkui yra daug žmonių su psichologinėmis problemomis, ber ir dėl to, kad būsime akli pamatyti tokius žmones ir jų elgesį. Mes leisime su mumis elgtis kaip papuola tik tam, kad gautume nors lašą trokštamo pripažinimo. Pervargę nuo tokio tąsymosi tarp kitų žmonių nuomonių galime žengti tarpinį, jau sveikesnį žingsnį, kada pasakome “Nu ir pofik ką jie apie mane galvoja! Aš gyvenu taip, kaip man norisi, o jie tegul turisi savo nuomones kur jiems patinka.” Tai nėra galutinis taškas kuriame reikėtų apsistoti, tačiau tai jau žingsnis į priekį iš visiško aukos mentaliteto. Toks pasipriešinimas su nuoširdžiu, degančiu pykčiu gali būti labai konstruktyvus teisingai jį naudojant. Nemažai žmonių, pas kuriuos yra prastas savęs vertinimas, yra išmokę būti gerais berniukais ir mergaitėmis ir pyktį laiko netoleruotinu blogiu taip užkirsdami sau kelią tapti pilnavertėmis asmenybės, kurios moka ir juoktis ir pykti, ir būti maloniais bei lanksčiais ir griežtais bei kategoriškais. Pas žmones, kurie jaučia pyktį, bet neigia tai ir stengiasi užslopinti, pyktis pasireiškia arba kaip nuolatinis susierzinimas kuris tampa jų asmenybės dalimi arba prasiveržia nekontroliuojamais sprogimais kurie gali tapti netgi pavojingais aplinkiniams ar jiems patiems. Taigi kartais iš širdies supykti yra sveika bei sveikintina nes pyktis, kurį mes pažįstame, įsisąmoniname ir priimame kaip neatsiejamą dalį savo žmogiškos patirties tampa valdomas, ateina ir praeina, užkyla ir nurimsta, mes jį galima priimti, išjausti ir paleisti ir tik tokiu atveju jis nevirsta nuolatiniu ar pavojingu.

Tėvai – vaikai

Tvarkantis prastą savęs vertinimą dažniausiai reikia peržiūrėti ir susitvarkyti savo santykį su tėvais arba globėjais bei aplinka, kurioje augome. Nuo pat gimimo mes mokomės kas esame mes ir koks yra pasaulis iš tų žmonių, kurie mus supa, o tėvai vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Iš jų elgesio ir požiūrio į mus mes ir išmokstame ko esame ar nesame verti. Jeigu tėvai ar vienas iš jų negailėjo žeminimų, patyčių ar tiesiog elgėsi su mumis kaip su niekam tikusiais, jeigu augome baimėje, buvome grubiai verčiami paklusti ir t.t., kol neišgydėme šitų žaizdų bendrausime su kitais žmonėmis ir tvarkysimės su gyvenimiškomis situacijomis jų įtakojami. Kartais žmonės net nesuvokia, kad jų tėvai su jais elgėsi netinkamai ir patirai lengvą šoką pamatydami ir pripažindami, kad vaikystė, visgi, buvo ne rožėmis klota ir kad tai, kas atrodė normalu yra toli nuo sveikų normų. Tėvai mums simboliškai atstoja Dievą – visa matantį, žinantį ir teisiantį todėl drąsus žingsnins kiekvieno žmogaus gyvenime yra prieš tokį dievą sukilti ir pasakyti “Viskas. Užteks. Tavo nuomonė daugiau neturės man įtakos. Ačiū už tai, kad atevedei į gyvenimą, bet jeigu nemoki elgtis kaip normalus žmogus, tu manes daugiau nedomini”. Daugeliui tai gali skambėti kaip didžiulė nepagarba tėvams. Todėl tai ir yra sukilimas prieš dievus – mums gali net į galvą neateiti, kad tėvams, kurie yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti, gali būti taikomi tie patys standartai ir kad bjaurus elgesys yra bjaurus elgesys, ar jis būtų iš mamos ar iš kaimynės. Tai nereiškia, kad santykius su tėvais reikia nutraukti, nebesirūpinti jais, pasmerkti ar susipykti, bet ne vienas žmogus ir sulaukęs keturiasdešimtmečio skuba įrodinėti savo mamai, kad yra kažko vertas ar kažkaip gauti iš tėvo meilę, apie kurią taip ilgai svajojo. Sukilimas prieš dievus-tėvus reiškia grąžinti juos iš aukštybių ten, kur jie visada priklausė – tarp kitų tokių pačių žmonių. Kol netampame pilnaverčiais, psichologiškai atsiskyrusiais nuo tėvų žmonėmis, tol esami santykiais su jais bus įtempti, o mūsų asmeninis gyvenimas šlubuos. Kada nebereikės pripažinimo iš tėvo ar mamos, kada nebeliks nuoskaudų ir pretenzijų jiems, tada ne tik su pačiais tėvais, bet ir su kitais žmonėmis jausimės ir bendrausime adekvačiau. Susitvarkyti santykį su tėvais patiems yra ganėtinai sudėtinga. Būna, kad žmogus iš to išauga ir tėvai, kurie kažkada buvo jam dievais, dabar jo akyse yra tik pora pagyvenusių žmonių kuriais reikia pasirūpinti, bet toks žmogus vargiai turės didesnių problemų su saviverte ar pasitikėjimu savimi. Kitais atvejais geriau susirasti tą padedantį padaryti žmogų.

Pasitikėjimas savimi

Savęs vertinimas yra neatsiejamas nuo pasitikėjimo savimi tačiau čia yra šiek tiek kitokių niuansų. Pasitikėjimo savimi trūkumas labiausiai gydomas darant drąsius žingsnius. Velgi tiems, kas savimi nepasitiki, atrodo, kad reikia tapti savimyla narcizu kuris yra įsitikinęs, kad visada viską daro teisingai arba knygų herojumi, kuris tiesiog negali padaryti klaidos. Bėda tame, kad kuo mes prasčiau save vertiname ir kuo mažiau pasitikime savimi, tuo aukštesnes karteles sau keliame ir tuo fantastiškesnius įsitikinmus turime ką rešikia būti sveiku, savimi pasitikinčiu žmogumi. Pasitikėjimas savimi nereiškia, kad mes tapsime neklystančiais profesionalais, nors tai įmanoma, jei izoliuojame save konforto zonoje ir nekišame nosies toliau gerai ištyrinėtų teritorijų. Pasitikėjimas savimi reiškia, kad žengdami mums drąsius žingsnius turėsime vis daugai ir daugiau patirties, kad įvairiose gyvenimo situacijose kažkaip, bet susitvarkysime, neprapulsime ir nepražūsime. Kita fantazija yra ta, kad galime taip įvaldyti gyvenimą, kad mūsų veiksmai ir sprendimai garantuos tai, kad išvengsime nemalonumų ir skausmo. Kad kažkada taip pasitikėsime savimi, kad visos patirtys bus tik malonios, pasieksime tik gerų rezultatų, būsime nenugalimi ir neįveikiami taigi niekada daugiau neteks savimi suabejoti. Yra vienintelis būdas išvengti skausmo ir nepatogumų – užsidaryti nuo žmonių bei gyvenimo ir tykiai merdėti. Visais kitais atvejais, jeigu norime iš tikro gyventi, patirti, turėti įdomų, margą gyvenimą ir artimų santykių su žmonėmis, skausmas ir nepatogumai yra absoliuti ir neišvengiama to dalis. Geriausias būdas išvengti skausmo dėl šuns netekties yra neturėti šuns. Taip pat ir su gyvenimu – geriausias būdas išvengti gyvenimiškų skausmų yra negyventi. Suvedus viską į vieną pasitikėjimas savimi viso labo reiškia: “Man gali būti sunku, man gali skaudėti ir būti nepatogu, galbūt kuriam laikui pasimesiu ir padarysiu klaidų dėl nepatyrimo, bet aš mokysiuos, susitvarkysiu ir nepražūsiu”. Žingsniai kaip auginamas pasitikėjimas savimi atrodo maždaug taip:

1. Iškeliam sau iššūkį. Ne per didelį, tokį, kurį jaučiam, kad galime įveikti, bet tame turi būti nepatogumo, diskomforto, baimės ar nerimavimų.

2. Išsigryniname ko mes tikimės ir ar tai yra realu ar iš fantastikos srities. “Padarysiu tobulai iš pirmo karto” yra iš fantastikos srities. “Bandysiu, žiūrėsiu kas gausis, klysiu, bet anksčiau ar veliau kažkas pavyks” yra jau į tą pusę.

3. Žengiam žingsnius ir stebim ne tai, kas nepavyko, o tai, kas pavyko. Tam reikia vėl ir vėl priminti sau, kad planas yra ne tobulumas, o daryti kažką ir peržengti per savo baimes. Ne kažkieno kito, ne herojaus iš romanų, bet savo – tas, kurios mums yra slenkstis link didesnio pasitikėjimo savimi net jeigu aplinkiniams tokie žingsniai natūralūs kaip kvėpavimas. Jei mums tai yra žingsnis į priekį, tai viskas, ko reikia.

4. Renkam įrodymus, t.y. atkreipiam dėmesį į faktus, kad mes galim, susitvarkom, nemirštam ir nepražūstam.

Kuo diaugiau tokių žingsnių žengiame, kuo įvairesnėse gyvenimiškose sferose turime patirčių, tuo labiau pasitikime savimi nes savo kailiu esame patyrę, kad susitvarkėme. Kaip tik dėl to 15 metų vienoje įmonėje dirbęs savo srities specialistas gali pulti į paniką ar depresiją, kada jį atleidžia iš darbo, kada studenčiokas, keičiantis darbus porą kartų per metus nesuka sau dėl to galvos. Pastarasis žino, kad neužilgo susiras kažką kito, nes darė tai pakankamai daug kartų.

Žema savivertė yra šešėlinė puikybės pusė

Nors atrodo, kas žemas saves vertinimas ir puikybė yra priešingybės, iš tikro tai yra dvi to paties medalio pusės. Todėl išlipimas iš žemos savivertės daugeliui skamba kaip tapimas savimyla narcizu. Ar mes vertiname save prastai ar įpatingai gerai apie save galvojame, fokusas yra tas pats – į mus. “Aš toks nevykęs, aš tokia nevėkšla, aš nieko nesugebu” ir “aš tokia nereali, aš žymiai geresnis už visus kitus, aš teisiog vaikštanti tobulybė” turi šį tą bendro – besikartojantį aš, aš, aš. Žmonės, kurių savivertė prasta, yra tiek pat stipriai susikoncentravę į save kaip ir egocentriški savimylos. Jie save plaka už klaideles, į kurias sveikas žmogus nekreiptų dėmesio ir svajoja tapti tobulais, turėti daug aukščiausios prabos vyrų/moterų, uždirbti milijonus bei turi kitokių fantazijų, kurios sveiką žmogų domina nebent pusiau juokais. Tas didžiulis susifokusavimas į save yra skausmingas ir savimylai (tai nereiškia, kad savimylos tame sąmoningi) ir prastai save vertinančiam. Tokį fokusą į save prastos savivertės žmogui palaiko ir psichologinės žaizdos bei užspaustos emocijos ką reikia tvarkyti ir gydyti nes jos kaip skausmas kūne – neduoda apie save pamiršti. Todėl geriausias darbas yra kompleksinis: gydyti žaizdas, valyti emocijas, tvarkyti santykį su tėvais, ieškoti dominančių dalykų, hobių, interesų, žengti bent mažučius bet drąsius žingsnius ir po truputį susigražinti pilnavertišką savęs pajautimą. Kada pradedame pakankamai gerai jaustis savame kailyje savęs vertinimo lieka vis mažiau, fokusas nuo saves kaip personos pereina į savus interesus, norus, planus, skirtumas tarp to, kas aš esu ir to, kuo aš norėčiau būti ištirpsta, o tobulėti skatina ne nepilnavertiškumo jausmas, bet savo įdomumui ir malonumui išsikelti iššūkiai.