Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi su dėkingumo praktikavimu ir kaip man tai padėjo išlipti iš gana nemalonių ir žemų emocinių būsenų. Šarūnas yra įrašęs video apie dėkingumą ir ką jis duoda žmogui, pokalbyje su kaučere Aiste Venckevičiūte, kurį galite rasti čia: VIDEO. Aš tuo tarpu aprašysiu savo taikytą metodiką kaip praktikuoti dėkingumą (sulipinta iš įvairių šaltinių ir to, kas buvo svarbu man pačiai).
Kas man trukdė
Prieš pradėdama aprašyti techniką, noriu trumpai papasakoti, su kokiomis kliūtimis aš susidūriau. Pirma kliūtis buvo tai, kad buvau girdėjusi pakankamai daug, jog aš privalau būti dėkinga. Tas “privalau” kėlė automatinį pasipriešinimą – ką, kam ir kodėl aš privalau? Manau ne aš viena prisiklausiau tokių frazių, kad turiu džiaugtis, turiu būti dėkinga ir dar tais dalykais, kuriais aš visiškai nesidžiaugiu arba atvirkščiai – man jie yra netgi nemalonūs. Jeigu augame verčiami būti dėkingais už tai, už ką dėkingais nesame, nebenorime net žiūrėti į dėkingumo pusę.
Antra kliūtis buvo puikybė. Dėkoti už tokias smulkmenas kaip šlepetės ar dantų šepetėlis atrodė nei šis nei tas – kas čia tokio įpatingo, jog už tai dėkoti? Va jei kokia kelionė į kalnus, magnolijos medis pasodinti kieme ir panašiai, tada tikrai būtų už ką padėkoti.
Trečia klūtis buvo pati žema emocinė būsena. Jausdamasi emociškai sunkiai aš daug atkakliau galvojau apie visus blogus ir nemalonius dalykus, negu apie gerus ir malonius. Žema emocinė būsena pritraukia sunkių minčių foną kuris stiprina sunkią emocinę būseną ir jaučiamės vis prasčiau.
Metodika
Tam, kad įveikčiau iki tol aprašytas kliūtis, man reikėjo šiek tiek daugiau aiškumo negu “būk dėkinga už tai, ką turi”. Taigi praktika atrodo taip:
- Nėra skirtumo, kada taikyti dėkingumą bet rytas, ką dauguma pataria, yra geras pasirinkimas. Taip dieną pradedame ta koja, kuri ves į malonesnę savijautą.
- Dėkingumui pasirinkti dalykai turi būti:
- Tokie, už kuriuos mes iš tikro jaučiamės dėkingi. Jokių bandymų prievartauti save ir ieškojimų, už ką turėčiau būti dėkinga (bet greičiausiai nesu ir už tai jaučiuosi kalta, paskui pasimetusi, paskui pikta ir t.t….). Tik tai, už ką galiu būti dėkinga ir nejaučiu jokių šalutinių emocijų, tinka šitai praktikai. Pavyzdžiui man lengva būti dėkingai už karštą dušą. Aš tikrai mėgstu būti po dušu. Bet negaliu būti visu 100 dėkinga už mūsų namie gyvenančius katinus. Mūsų ūkyje ir taip visas zoo sodas, tad namie man norisi ramybės, o katinukus įsitaisėm dar tada, kada gyvenome mieste.
- Kuo paprastesni ir akivaizdesni. Pavyzdžiui puodelis kavos ar arbatos, mylimas krėslas, šilta anklodė. Tokie dalykai sunkiai pasiduoda interpretaciai ir visokiems taip, bet… Kuo mažiau reikia apie tai galvoti, tuo geriau. Jei nelabai patinka ar nepatinka, nesukam galvos, dedam į šoną ir ieškom to, kas patinka.
- Neapipinti emocijomis ir prisiminimais. Su prisiminimais ir emocijomis nesunku tapti sentimentaliems arba nukeliauti į mintis. Kadangi dėkingumą mes paprastai praktikuojame tada, kada jaučiamės sunkiau ir norime pagerinti savo būseną, tiek mintys tiek emocijos yra pavojinga vieta. Geri prisiminimai gali nesunkiai nuvesti prie blogų, o nuėję į mintis prarandame ryšį su tuo, kad yra čia ir dabar ir nuklystame nuo praktikos esmės. Pradėję galvoti apie tai, kas buvo prieš du metus greitai užsigalvosime apie problemas darbe – mintys automatiškai krypsta ten, apie ką esame įpratę galvoti. Tuo tarpu dėkingumo praktika veda link realios, dabartinės patirties ir dėkingumo už tai, kas tikra, o ne išgalvota ar prisiminta.
- Nereikia stengtis ką nors jausti – šilumą, meilę ar pan. Dėkingumas yra labiau iššūkis negatyviai pasaulėžiūrai ir sunkioms mintims negu bandymas išgauti malonią emociją ir ja pasimėgauti. Dėkodami mes tarsi sakome savo negatyvui “taip, girdžiu tave, bet tiesa yra ne vien tik tavo, nes šiuo metu aš guliu šiltoje lovoje ir man tai patinka”. Dėkingumo dovana yra ta, kad mes, užuot skendėje negatyviose mintyse, pradedame perkelti fokusą iš minčių į realybę ir į tai, kas mūsų gyvenime yra teigiamo. Taigi pagalba yra dviguba: nebesisukame savo mintyse ir neigiamą pasaulėžiūrą paslenkame teigiamos link. Todėl labai svarbu kad tai, už ką dėkojame, būtų labai aiškūs, konkretūs ir paprasti dalykai. Neturime gaišti laiko ir energijos išradinėdami naujas gyvenimo filosofijas nes vėl įsivelsime į mintis ir nukeliausime kur nereikia.
- Dėkojimas už paprastus dalykus yra įpatingas tuo, kad tokių dalykų mes visi turime bent kelis. O gerai apsidairius rasime jų daugybę. Net kada viskas atrodo blogai, yra šis tas, kas daro mūsų gyvenimą patogesniu ir malonesniu. Visų savaime suprantamų dalykų – rytinių kavų, karšto vandens čiaupe, elektros, patogaus čiužinio, šaldytuvo, skalbimo mašinos… – gali ir nebūti. Daugelis šitų dalykų mums nesunkiai prieinami, bet tai nėra priežastis numoti ranka, pakelti norį ir sakyti “ką čia už tokias smulkmenas dėkoti? Va jeigu taip…” O jeigu taip be elektros ir vandens? Būtų visiškai nejuokinga ir nei kelionės nei nauji automobiliai tada per daug nerūpėtų.
- Po kurio laiko nebereikia nei daug dėmesio nei žodžių “ačiū už…” kuriuos pradžioje norisi ir verta bent jau mintyse pasakyti. Užtenka grįžti iš minčių į dabartį, tapti bent kuriam laikui sąmoningais ir atkreipti dėmesį į tas “smulkmenas”, be kurių mūsų gyvenimas būtų mažiau malonus ir patogus. Smulkmenos tai tik tada, kada jas turime ir mūsų besotis protas reikalauja vis daugiau ir daugiau. O mes, užmerkę akis, sekame tik paskui tai, kas blogai, ne iki galo, trūksta, nepakankamai. Viskas gerai su tuo, kad žinome, ko mes norime dar, bet fokusas tik į “dar” kelia nepasitenkinimą gyvenimu, savęs gailėjimą, irzlumą, jaučiamės aukomis, “nedagavusiais” ir t.t. Šitos “dar” skylės niekada neužkišime, niekada nebus gana jeigu niekada nežiūrime į tai, kas yra mūsų panosėje, bet vis vaikomes kažko, kas suteiktų mums laimę jei tik tą kažką turėtume.
Šitas pratimas mane ištempė net iš lengvų panikos priepolių padėdamas fokusuoti dėmesį į šios akimirkos patirtį, o ne į mintis ir jų keliamą baimę. Labai gerai ne tik į kažką pažiūrėti ir padėkoti, bet dėkoti tada, kada mes geriame mėgstamą gėrimą, sėdime mylimame fotelyje, laistome mums brangius augalus ir t.t. Taip fokusas į čia ir dabar ir į realią patirtį, už kurią mes esame dėkingi, stiprėja, o kartu pakylėja emocinė būsena ir apsivalo minčių fonas. Gero naudojimo 🙂