Savanaudiškumas nėra siejamas su kažkuo teigiamu ir pozityviu. Žmonės yra kaltinami savanaudiškumu, bet vargiai giriami už tai. Tačiau netgi tie dalykai, kurie yra sveiki, gali atrodyti kaip savanaudiškumo apraiškos. Jeigu nenorime kenkti kitiems ir būti piktybiniais savanaudžiais, galime pakliūti į pinkles, kuomet pradedame aukoti žymiai daugiau negu galime sau leisti.
Kas yra savanaudiškumas?
Savanaudiškumas yra toks žmogaus elgesys ir santykis su pasauliu bei kitais žmonėmis, kada jis ar ji žiūri savo ir tik savo interesų. Savanaudiškam žmogui nerūpi ar jo veiksmų ir sprendimų pasekoje nukentės kiti. Svarbiausia tokiam žmogui yra nauda jam pačiam, o kaina, kurią gali tekti sumokėti kitiems, yra visiškai nesvarbi. Todėl tai ir vadinama savanaudiškumu, t.y. naudos sau siekimu. Esmė yra ne tame, kad žmogus žiūri savęs, o tame, kad jis žiūri tik savęs. Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp sveikai savimi basirūpinančio ir savanaudžio žmogaus.
Pirma žiurėkite savęs
Kiekvienas žmogus visų pirma turi žiūrėti savęs ir savo interesų. Tai ne tik natūraliausia, bet sveikiausia visiems. Jeigu visų pirma žiūrėsime kitų žmonių interesų, pateksime į neįmanomas situacijas, kada skirtingų žmonių interesai nesutampa. Draugai nori, kad praleistume laiką su jais, partneris, kad kartu nuvažiuotume į parduotuvę, tėvai, kad juos aplankytume, vaikai, kad su jais pažaistume ir visi išreiškia savus interesus vienu metu. Dar blogiau – vyras nori, kad nebendrautume su savo mama, mama nori, kad išsiskirtume su vyru, vaikai nori, kad tėvai liktų kartu, vieniša draugė nori, kad pamirštume šeimą ir važiuotume su ja į jos išsvajotą kelionę po pasaulį ir t.t. Patenkinti juos visus yra tiesiog neįmanoma ir mūsų gyvenimas tampa nepakenčiamu. Todėl žymiai sveikiau visų pirma paklausti savęs – o kokie yra mano interesai? O tada, radus atsakymą, derinti juos su kitais mums svarbiais žmonėmis.
Skaudiname, ar mumis manipuliuoja?
Žmonės mėgsta manipuliuoti. Mes visi norime gauti savo ir kiekvienas žmogus, kuris bent kiek geriau pažįsta save, tą puikiai žino. O tam, kad gautume savo, mes mielai pagrojame kito žmogaus jautriomis vietomis – kalte, gėda, skolos jausmu, senomis nuoskaudomis, gera, bet silpna širdimi ir t.t. Vaikai žino kada paverkti, suaugę – kada pasiskųsti, t.y. kaip parodyti, kad man skaudės jei nepadarysi to, ko noriu. Tam, kad atpažintume kada žala kitam yra tik kito žmogaus kaprizas, pirma turime liautis manipuliuoti patys. Kada pradedame matyti kaip ir kada tą darome ir nustojame manipuliuoti kitais, labai greitai pajuntame, kada kiti manipuliuoja mumis. Apie manipuliacijas ir kaip jas atpažinti šiek tiek rašėme straipsnyje apie gailestį. Būtų ganėtinai saugu teigti, kad jeigu darome žalą kitam žmogui, jis ar ji labai atvirai ir konkrečiai duos tai suprasti. Jeigu atsižvelgiame į tokius žmonių pasakymus, galime būti ramūs, kad darome geriausia, ką galime. Jeigu tai, ką girdime, yra abstraktu, neaišku, perpinta emocijomis, nesuprantame, ko žmogus iš tikro nori ir jaučiame, kad mus stengiasi padaryti kaltais, atsakingais už kito žmogaus gyvenimą ar nuotaiką, galime įtarti, kad mumis yra manipuliuojama ir tikros žalos mes nedarome. Du paprasti pavyzdžiai:
- Esame darbdaviai ir keli metai nekeliame algų nors visur kitur algos kyla. Mums patinka turėti didesnį pelną ir nesukame sau galvos, kad kyla ne tik algos, bet ir kainos. Darbuotojai ateina ir pasako, kad jiems mokame per mažai, įvardina kokia yra situacija, duoda suprasti, kad tokios darbo sąlygos jų netenkina.
- Esame suaugę vaikai, turintys dar gyvus tėvus. Tėvų tarpusavio santykiai prasti, sveikata jie niekada labai nesirūpino, gyvenimo interesai buvo labai paviršutiniški ir nei amžius nei sveikata nebeleidžia jais mėgautis. Tėvai dažnai skambina mums skųsdamiesi savo sunkiu gyvenimu, nevengia kaltinti dėl to, kad retai atvažiuojame, rodome mažai dėmesio, esame dar nevedę/neištekėjusios ir nepadovanojame jiems anūkų ir t.t.
Pirmu atveju situacija labai aiški ir konkreti – lengva suprasti kas ko nori ir kodėl. Aiškios ir pasekmės – jeigu alga nebus pakelta bent jau dalis darbuotojų išeis. Antru atveju niekas nėra iki galo aišku. Tik emociškai jaučiame, kad esame kažką skolingi, nežinia dėl ko kalti, kažką turime padaryti vardan tėvų. Pirmoje situacijoje galime priimti aiškų sprendimą – kelti algas ar nekelti. Antroje situacijoje jokio aiškaus sprendimo nėra. Kad ir ką darysime, tėvai netaps laimingi ir nepaliks mūsų ramybėje. Jeigu matote, kad situacija neturi konkretaus sprendimo, jeigu skundai, kad darote kažką blogo yra abstraktūs, neaiškūs ir nesibaigiantys – jumis manipuliuoja. Abiem atvejais jums patiems rinktis ką darysite, bet tik pirmu atveju jūsų pasirinkimas gali turėti realią įtaką kitiems žmonėms. Antru atveju žmonių, šiuo atveju tėvų, nelaimingumas yra jų pačių, o ne jūsų sprendimų pasekmė.
Teisingas savanaudiškumas veda į laimingesnį gyvenimą
Kada pirmiausia žiūrime savų interesų, savo kūrybinę energiją nukreipiame ten, kur iš tikro galime kažką pakeisti, t.y. į savo gyvenimą. Kūrybinės energijos taip lengai nesustabdysi ir ji tekės bet kokiu atveju. Jeigu mūsų intersų saraše pirmoje vietoje esame ne mes, o kiti žmonės, bandysime kažkaip įtakoti juos ir jų gyvenimus. Galime metų metais stengtis dėl savo nelaimingo sutuoktinio, kuris pats nenori nieko daryti, ir gyventi nesibaigiančiame nusivylime, kad esame nepajėgūs nieko pakeisti. Tai neduoda nieko gero nei mums nei sutuoktiniui. Tuo tarpu jeigu nukreipsime šitą energiją į save ir savo gyvenimą ir pradėsime jį kurti pagal savo viziją ir pajautimą, pamatysime, kad kažką suįtakoti visgi galime ir netgi pakankamai nemažai. Nepatenkinti tokiu mūsų pasirinkimu bus tik manipuliatoriai, kurie gyveno iš mūsų kurybinės energijos, atiduodamos jiems rūpesčiu, dėmesiu, skiriamu laiku, pinigais. Sveiki ir savarankiški žmonės daug mieliau matys mus laimingais, pasirūpinančiais savimi ir savo gyvenimu. Jeigu gebame pasirūpinti savimi, jeigu mūsų gyvenimai nėra visiškas chaosas, mumis galima pasitikėti, esame pajėgūs susitvarkyti ir emociškai bei psichologiškai stiprūs. Jeigu rūpinamės visais iš eilės, žiūrime tik jų interesų, o mūsų pačių gyvenimas, fizinė ir psichologinė sveikada byra, esame mažai ko verti. Ne veltui yra posakis “daktare, pasigydyk”. Jeigu daktaras pats atrodo ligotas ir nedaro nieko, kad susitvarkytų savo sveikatą, geriau susirasti kitą daktarą.
Teisingas savanaudiškumas reiškia, kad mes prisiimame atsakomybę už savo gyvenimus, pradedame žiūrėti savęs, susitvarkome tai, kas mums po nosimi ir tik tada atliekamą laiką ir energiją skiriame tiems, kam norime skirti. Taip tampame laimingesni patys ir naudingesni tiems, kurie patys pasiruošę kažką daryti, o ne meškos paslauga tiems, kurie gyvena iš aplinkinių pastangų ir enegijos.