Gyvas Gyvenimas

Savivertė ir pasitikėjimas savimi


image_pdfimage_print

Sveikiausia savivertė yra tokia, kada mes liaujamės save vertinti apskritai. Taigi gera savivertė nereiškia, kad mes kažkaip įpatingai gerai apie save galvojame (nors šiek tiek komplimentų ir pasidžiaugimų savo adresu tikrai nekenkia 🙂 ). Kaip tik todėl išlipti iš žemos savivertės gali būti ne tik sudėtinga, bet ir painu – mes bandome siekti priešingybės, o to padaryti nesigauna arba intuityviai jaučiame, kad priešingybė yra egocentriškumas ir narcicizmas ir mums tai nepatinka. Kaip išsinarplioti iš viso šito ir kaip išlipti iš prasto savęs vertinimo bei labiau pasitikėti savimi?

Aš – neįdomus/-i

Viena iš dažniausių frazių žmonių, kurie turi problemų su prastu savęs vertinimu yra “aš esu neįdomus ar neįdomi”. Logiškai atrodantis sprendimas yra kažkaip tapti įdomiu žmogumi ir čia žmonės pasimeta – o kaip tuo įdomiu žmogumi tapti? Daugelis mato stipriai savimi susižavėjusius žmones ir jiems toks scenarijos atrodo atgrasus. Kas nori sąmoningai tapti savimyla narcizu? Galų gale narcisizmas toli gražu nepadeda užmegzti tikro, artimo ryšio su kitais žmonėmis ko daugelis mūsų trokštame ir ilgimės. Žmogaus įdomumas nėra nei jo išvaizdoje nei jo personoje. Dalis žmonių yra natūraliai šarmingi, kiti yra ramesni ir santūresni bet ramus žmogus gali būti žymiai įdomesnis negu šarmingas. Kodėl? Todėl kad žmogus yra įdomus tada, kada jam pačiam įdomu gyventi ir kada jis mato bent šiek tiek toliau savęs ir savo nosies. Šarmingos asmenybės gali būti įdomios trumpam ir per atstumą, nes jeigu tai egocentriški savimylos, įdomumas greitai baigiasi pamačius tikrą žmogų. Daug televizijos ir kino žmonių atrodo įdomūs tol, kol kas nors nepapasakoja arba patiems netenka su jais susidurti eilinėse kasdienėse situacijose. Dalies jų charakteriai yra tokie bjaurūs, kad vargiai galime su tuo pačiu susižavėjimu žiūrėti jų vedamas laidas, koncertus, filmus. Tuo tarpu yra labai tykių ir netgi sąlyginai keistokų žmonių, su kuriais pabendravus nesinori skubėti išsiskirti, ypač jei sutampa interesai, nes žmogus turi ką papasakoti ir kuo pasidalinti, o nebūdamas narcizu savimyla yra malonus bendrauti, moka ne tik kalbėti, bet ir klausyti. Vienas iš svarbių žingsnių lipant iš žemo savęs vertinimo yra pradėti ne rinkti pripažinimą iš aplinkinių, bet paklausti savęs “Kas mane domina? Ką man įdomu veikti, studijuoti, į ką gilintis? Ką aš daryčiau net tuo atveju, jeigu negaučiau jokio pritarimo iš aplinkos? Kap ne save, bet savo gyvenimą ir patirtis padaryti įdomiais man?”.

Pripažinimas iš šalies

Pripažinimo rinkimas iš aplinkos yra vienas prasčiausių būtų pasikelti savivertę. Jis tikrai veikia, bet tik tol, kol pripažinimą gauname, o taip, kad gautume nuolatos, nėra ir niekada nebus. Kuo daugiau fanų turi žmogus, tuo daugiau yra jo nekenčiančių ir tik žmogus, kuris arba turi sveiką savivertę, t.y. liovėsi save vertinti ir moka atsijoti pelus nuo grūdų (žino į ką kreipti dėmesį, o į ką neverta), arba yra savimyla narcizas ir jam apskritai ant visko ir visų išskyrus save nusispjauti, gali nepalūžti tokioje situacijoje. Jeigu bandome gauti prižažinima iš priešingos lyties žmonių, galime būti tikri, kad būsime įtraukti į tokias emocines ir psichologines karuseles, kurios garantuotai pakenks ne tik tai pačiai savivertei bet ir nervų sistemai. Kol vaikštome kaip elgetos maldaudami pripažinimo iš aplinkos, mumis naudosis, manipuliuos, žais ir darys daugybę negražių dalykų ne tik dėl to, kad aplinkui yra daug žmonių su psichologinėmis problemomis, ber ir dėl to, kad būsime akli pamatyti tokius žmones ir jų elgesį. Mes leisime su mumis elgtis kaip papuola tik tam, kad gautume nors lašą trokštamo pripažinimo. Pervargę nuo tokio tąsymosi tarp kitų žmonių nuomonių galime žengti tarpinį, jau sveikesnį žingsnį, kada pasakome “Nu ir pofik ką jie apie mane galvoja! Aš gyvenu taip, kaip man norisi, o jie tegul turisi savo nuomones kur jiems patinka.” Tai nėra galutinis taškas kuriame reikėtų apsistoti, tačiau tai jau žingsnis į priekį iš visiško aukos mentaliteto. Toks pasipriešinimas su nuoširdžiu, degančiu pykčiu gali būti labai konstruktyvus teisingai jį naudojant. Nemažai žmonių, pas kuriuos yra prastas savęs vertinimas, yra išmokę būti gerais berniukais ir mergaitėmis ir pyktį laiko netoleruotinu blogiu taip užkirsdami sau kelią tapti pilnavertėmis asmenybės, kurios moka ir juoktis ir pykti, ir būti maloniais bei lanksčiais ir griežtais bei kategoriškais. Pas žmones, kurie jaučia pyktį, bet neigia tai ir stengiasi užslopinti, pyktis pasireiškia arba kaip nuolatinis susierzinimas kuris tampa jų asmenybės dalimi arba prasiveržia nekontroliuojamais sprogimais kurie gali tapti netgi pavojingais aplinkiniams ar jiems patiems. Taigi kartais iš širdies supykti yra sveika bei sveikintina nes pyktis, kurį mes pažįstame, įsisąmoniname ir priimame kaip neatsiejamą dalį savo žmogiškos patirties tampa valdomas, ateina ir praeina, užkyla ir nurimsta, mes jį galima priimti, išjausti ir paleisti ir tik tokiu atveju jis nevirsta nuolatiniu ar pavojingu.

Tėvai – vaikai

Tvarkantis prastą savęs vertinimą dažniausiai reikia peržiūrėti ir susitvarkyti savo santykį su tėvais arba globėjais bei aplinka, kurioje augome. Nuo pat gimimo mes mokomės kas esame mes ir koks yra pasaulis iš tų žmonių, kurie mus supa, o tėvai vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Iš jų elgesio ir požiūrio į mus mes ir išmokstame ko esame ar nesame verti. Jeigu tėvai ar vienas iš jų negailėjo žeminimų, patyčių ar tiesiog elgėsi su mumis kaip su niekam tikusiais, jeigu augome baimėje, buvome grubiai verčiami paklusti ir t.t., kol neišgydėme šitų žaizdų bendrausime su kitais žmonėmis ir tvarkysimės su gyvenimiškomis situacijomis jų įtakojami. Kartais žmonės net nesuvokia, kad jų tėvai su jais elgėsi netinkamai ir patirai lengvą šoką pamatydami ir pripažindami, kad vaikystė, visgi, buvo ne rožėmis klota ir kad tai, kas atrodė normalu yra toli nuo sveikų normų. Tėvai mums simboliškai atstoja Dievą – visa matantį, žinantį ir teisiantį todėl drąsus žingsnins kiekvieno žmogaus gyvenime yra prieš tokį dievą sukilti ir pasakyti “Viskas. Užteks. Tavo nuomonė daugiau neturės man įtakos. Ačiū už tai, kad atevedei į gyvenimą, bet jeigu nemoki elgtis kaip normalus žmogus, tu manes daugiau nedomini”. Daugeliui tai gali skambėti kaip didžiulė nepagarba tėvams. Todėl tai ir yra sukilimas prieš dievus – mums gali net į galvą neateiti, kad tėvams, kurie yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti, gali būti taikomi tie patys standartai ir kad bjaurus elgesys yra bjaurus elgesys, ar jis būtų iš mamos ar iš kaimynės. Tai nereiškia, kad santykius su tėvais reikia nutraukti, nebesirūpinti jais, pasmerkti ar susipykti, bet ne vienas žmogus ir sulaukęs keturiasdešimtmečio skuba įrodinėti savo mamai, kad yra kažko vertas ar kažkaip gauti iš tėvo meilę, apie kurią taip ilgai svajojo. Sukilimas prieš dievus-tėvus reiškia grąžinti juos iš aukštybių ten, kur jie visada priklausė – tarp kitų tokių pačių žmonių. Kol netampame pilnaverčiais, psichologiškai atsiskyrusiais nuo tėvų žmonėmis, tol esami santykiais su jais bus įtempti, o mūsų asmeninis gyvenimas šlubuos. Kada nebereikės pripažinimo iš tėvo ar mamos, kada nebeliks nuoskaudų ir pretenzijų jiems, tada ne tik su pačiais tėvais, bet ir su kitais žmonėmis jausimės ir bendrausime adekvačiau. Susitvarkyti santykį su tėvais patiems yra ganėtinai sudėtinga. Būna, kad žmogus iš to išauga ir tėvai, kurie kažkada buvo jam dievais, dabar jo akyse yra tik pora pagyvenusių žmonių kuriais reikia pasirūpinti, bet toks žmogus vargiai turės didesnių problemų su saviverte ar pasitikėjimu savimi. Kitais atvejais geriau susirasti tą padedantį padaryti žmogų.

Pasitikėjimas savimi

Savęs vertinimas yra neatsiejamas nuo pasitikėjimo savimi tačiau čia yra šiek tiek kitokių niuansų. Pasitikėjimo savimi trūkumas labiausiai gydomas darant drąsius žingsnius. Velgi tiems, kas savimi nepasitiki, atrodo, kad reikia tapti savimyla narcizu kuris yra įsitikinęs, kad visada viską daro teisingai arba knygų herojumi, kuris tiesiog negali padaryti klaidos. Bėda tame, kad kuo mes prasčiau save vertiname ir kuo mažiau pasitikime savimi, tuo aukštesnes karteles sau keliame ir tuo fantastiškesnius įsitikinmus turime ką rešikia būti sveiku, savimi pasitikinčiu žmogumi. Pasitikėjimas savimi nereiškia, kad mes tapsime neklystančiais profesionalais, nors tai įmanoma, jei izoliuojame save konforto zonoje ir nekišame nosies toliau gerai ištyrinėtų teritorijų. Pasitikėjimas savimi reiškia, kad žengdami mums drąsius žingsnius turėsime vis daugai ir daugiau patirties, kad įvairiose gyvenimo situacijose kažkaip, bet susitvarkysime, neprapulsime ir nepražūsime. Kita fantazija yra ta, kad galime taip įvaldyti gyvenimą, kad mūsų veiksmai ir sprendimai garantuos tai, kad išvengsime nemalonumų ir skausmo. Kad kažkada taip pasitikėsime savimi, kad visos patirtys bus tik malonios, pasieksime tik gerų rezultatų, būsime nenugalimi ir neįveikiami taigi niekada daugiau neteks savimi suabejoti. Yra vienintelis būdas išvengti skausmo ir nepatogumų – užsidaryti nuo žmonių bei gyvenimo ir tykiai merdėti. Visais kitais atvejais, jeigu norime iš tikro gyventi, patirti, turėti įdomų, margą gyvenimą ir artimų santykių su žmonėmis, skausmas ir nepatogumai yra absoliuti ir neišvengiama to dalis. Geriausias būdas išvengti skausmo dėl šuns netekties yra neturėti šuns. Taip pat ir su gyvenimu – geriausias būdas išvengti gyvenimiškų skausmų yra negyventi. Suvedus viską į vieną pasitikėjimas savimi viso labo reiškia: “Man gali būti sunku, man gali skaudėti ir būti nepatogu, galbūt kuriam laikui pasimesiu ir padarysiu klaidų dėl nepatyrimo, bet aš mokysiuos, susitvarkysiu ir nepražūsiu”. Žingsniai kaip auginamas pasitikėjimas savimi atrodo maždaug taip:

1. Iškeliam sau iššūkį. Ne per didelį, tokį, kurį jaučiam, kad galime įveikti, bet tame turi būti nepatogumo, diskomforto, baimės ar nerimavimų.

2. Išsigryniname ko mes tikimės ir ar tai yra realu ar iš fantastikos srities. “Padarysiu tobulai iš pirmo karto” yra iš fantastikos srities. “Bandysiu, žiūrėsiu kas gausis, klysiu, bet anksčiau ar veliau kažkas pavyks” yra jau į tą pusę.

3. Žengiam žingsnius ir stebim ne tai, kas nepavyko, o tai, kas pavyko. Tam reikia vėl ir vėl priminti sau, kad planas yra ne tobulumas, o daryti kažką ir peržengti per savo baimes. Ne kažkieno kito, ne herojaus iš romanų, bet savo – tas, kurios mums yra slenkstis link didesnio pasitikėjimo savimi net jeigu aplinkiniams tokie žingsniai natūralūs kaip kvėpavimas. Jei mums tai yra žingsnis į priekį, tai viskas, ko reikia.

4. Renkam įrodymus, t.y. atkreipiam dėmesį į faktus, kad mes galim, susitvarkom, nemirštam ir nepražūstam.

Kuo diaugiau tokių žingsnių žengiame, kuo įvairesnėse gyvenimiškose sferose turime patirčių, tuo labiau pasitikime savimi nes savo kailiu esame patyrę, kad susitvarkėme. Kaip tik dėl to 15 metų vienoje įmonėje dirbęs savo srities specialistas gali pulti į paniką ar depresiją, kada jį atleidžia iš darbo, kada studenčiokas, keičiantis darbus porą kartų per metus nesuka sau dėl to galvos. Pastarasis žino, kad neužilgo susiras kažką kito, nes darė tai pakankamai daug kartų.

Žema savivertė yra šešėlinė puikybės pusė

Nors atrodo, kas žemas saves vertinimas ir puikybė yra priešingybės, iš tikro tai yra dvi to paties medalio pusės. Todėl išlipimas iš žemos savivertės daugeliui skamba kaip tapimas savimyla narcizu. Ar mes vertiname save prastai ar įpatingai gerai apie save galvojame, fokusas yra tas pats – į mus. “Aš toks nevykęs, aš tokia nevėkšla, aš nieko nesugebu” ir “aš tokia nereali, aš žymiai geresnis už visus kitus, aš teisiog vaikštanti tobulybė” turi šį tą bendro – besikartojantį aš, aš, aš. Žmonės, kurių savivertė prasta, yra tiek pat stipriai susikoncentravę į save kaip ir egocentriški savimylos. Jie save plaka už klaideles, į kurias sveikas žmogus nekreiptų dėmesio ir svajoja tapti tobulais, turėti daug aukščiausios prabos vyrų/moterų, uždirbti milijonus bei turi kitokių fantazijų, kurios sveiką žmogų domina nebent pusiau juokais. Tas didžiulis susifokusavimas į save yra skausmingas ir savimylai (tai nereiškia, kad savimylos tame sąmoningi) ir prastai save vertinančiam. Tokį fokusą į save prastos savivertės žmogui palaiko ir psichologinės žaizdos bei užspaustos emocijos ką reikia tvarkyti ir gydyti nes jos kaip skausmas kūne – neduoda apie save pamiršti. Todėl geriausias darbas yra kompleksinis: gydyti žaizdas, valyti emocijas, tvarkyti santykį su tėvais, ieškoti dominančių dalykų, hobių, interesų, žengti bent mažučius bet drąsius žingsnius ir po truputį susigražinti pilnavertišką savęs pajautimą. Kada pradedame pakankamai gerai jaustis savame kailyje savęs vertinimo lieka vis mažiau, fokusas nuo saves kaip personos pereina į savus interesus, norus, planus, skirtumas tarp to, kas aš esu ir to, kuo aš norėčiau būti ištirpsta, o tobulėti skatina ne nepilnavertiškumo jausmas, bet savo įdomumui ir malonumui išsikelti iššūkiai.